Ikikalėdinis laikotarpis – pasikeitimų metas

Šisbeitauskas

Kiek daug mūsų mieste visokių pasikeitimų! Štai vakar įžiebėme pagrindinę miesto Kalėdų eglę. Nuo šiol ji džiugins praeivių akis ir malonins širdis iki pat Trijų Karalių. Čia mano nuomonė, bet gal ir kitiems pasirodė, kad ji nėra tokia graži kaip pernai ir kiek silpniau tviska. Nieko nepadarysi, pasikeitimų yra ir čia: gal eglės miestui dovanotojai suplojo už ją kaip ir pernai, bet, matyt, nepagalvojo, kad viskas brangsta, tad už tą pačią kainą mūsų žaliaskarė spalvomis kiek kuklesnė. Bet yra taip kaip yra, tad džiaugtis turime ir tuo, ką turime. O jei klausytume žiniasklaidos pranešimų, pernykštė mūsų gražuolė šiemet papuošė uostamiestį. Tad guostis galime jau ir tuo, kad mūsų buvusi „eglutė skarota“ pirma aplankė mus, o tik paskui „nutekėjo“ į Klaipėdą…
Sakyčiau, guodžia tai, kad mūsų eglės įžiebimo šventė nebuvo tokia brangi kaip sostinėje, kur šiam reginiui išleista vos ne milijonas litų. Prisižiūrėjęs gražių fejerverkų Mažeikiuose, niekaip nebesuprantu, kokia ta šventė buvo Vilniuje, kur litukų išleista keliasdešimt kartų daugiau. Ir protas nebeišneša, kam šovė į galvą šventei išmesti tokius pinigus!
Man ir tie mažeikiškei šventei skirti 30 tūkstančių litų atrodo be galo daug. Oho, kiek metų reikia dirbti, kad tiek sutaupytum.
Tikriausiai neliko nė vieno nepastebėjusio, kad šią savaitę pasikeitė ir orai. Bjaurūs jie pasidarė, nemalonūs, bet ir vėl, kai pagalvoji, koks gražus buvo ruduo, negalima skųstis. Galime truputį ir pakentėti.
Bet tos kančios būtų daug mažesnės, jei sparčiau ir atsakingiau dirbtų šaligatvius ir miesto gatves iš sniego laisvinančios tarnybos: eidami į darbą bridome per sniegą, nes šaligatviai nuvalyti bet kur ir bet kaip, gatvės grandomos irgi tuo pačiu stiliumi. Apie jų barstymą nebekalbu, nes tai daroma dienai įpusėjus arba išvis nedaroma.
Kiek teko girdėti, miestą tvarkančios tarnybos dievagojosi, kad žiema jų tikrai neužklups netikėtai, bet pagal jų darbo stilių atrodo kitaip.
Tie gamtos pasikeitimai pridarė ir dar kai kurių keistų, ne visiems suprantamų dalykų. Viena moteriškė pasakojo Žemaitijos gatvėje stebėjusi vaizdą, kaip drebiant sniegui buvo sodinami medžiai. Gal jie ir prigis, bet kad sningant būtų sodinami medžiai, per visą savo solidų amžių dar nebuvo mačiusi. Suprantama, vėluojant atlikti pagal sutartį reikalingus darbus ir norint išvengti delspinigių, žiemą galima ir gėles pradėti sodinti. Kokias nors naujoviškas ir šalčių nebijančias. Kas ten žino, kokių dar gėlių rūšių gamtininkai gali išvesti. Čia nebent apie augalus viską išmananti ponia Nijolė galėtų papasakoti. Kai sutiksiu, būtinai pasiteirausiu…
O dabar apie dar kai kuriuos pasikeitimus. Keletą vakarų, naktų ir paryčių prie toje pačioje Žemaitijos gatvėje įsikūrusios didelės, ne Mažeikių verslininkams priklausančios parduotuvės nebuvo jokio apšvietimo. Net šventinės lemputės pastogėje neblizgėjo ir dekoracijos, itin patinkančios vaikams, nebešvietė. Jau buvau pradėjęs nuogąstauti, ar tas prekybos tinklas nesiruošia bankrutuoti kaip „Snoro“ bankas, bet vieną vakarą vėl pamačiau seną, širdžiai malonų vaizdą: apšvietimas vėl buvo įjungtas, šventinės lemputės blizgėjo.
Šventinis blizgesys patinka daugeliui žmonių: vis kitaip nei įprastai. Vis dėlto kai kurios didelės miesto parduotuvės, įmonės apie tai negalvoja ir, matyt, nė nežada pradžiuginti miestiečių akių. Jiems gerai ir taip, kaip yra. O gal papildomos, nors ir nelabai didelės išlaidos puošmenoms jiems neįkandamos? Kažkaip keistai atrodo: mažytė, gal ir ne kokias dideles pajamas gaunanti parduotuvėlė švenčių metu žiba, o didieji monstrai pilki kaip kasdien. Esu optimistas ir tikiu, kad iki Kalėdų tie pastatai dar pasipuoš. Juk laiko dar kelias savaites turime.
O kol kas laukime švenčių ir kovokime su negerumais. Nebežinau, kaip ir ką čia reikėtų kviesti į kovą, bet kantrybę baigia išsekinti įvairiausios į pašto dėžutes kišamos reklamos, lankstinukai, laikraštukai ir net laikraščiai. Ši savaitė nepaprasta tuo, kad tos makulatūros itin daug, ji jau nebetelpa į dėžutes, tad krinta ant grindų, o kai kas iš kaimynų tomis rašliavomis pasipiktinę tiesiog drebia jas po kojomis. Ir taip grįžęs iš darbo turi tvarkytis kasdien. Matyt, tie reklamų leidėjai yra įsitikinę, kad prieššventiniu laikotarpiu jų brošiūros turės itin didelį pasisekimą ir jas nusitvėrę lėksime visi į parduotuves. Man išeina priešingai: net linksmalapis tiek nenervina, kaip tie popiergaliai (atsiprašau už neaiškumus: linksmalapiu vadinu sąskaitą už butą).
Parašęs „grįžęs iš darbo“ susimąsčiau, kad į tą darbą beliko eiti keleri meteliai ir teks užleisti vietą kažkam kitam. Ką gi, bent pailsėti galėsiu ir dar daugiau visko pamatyti. Tikrai nelaikysiu savo kėdės dantimis įsikandęs.
Viena pažįstama įstaigos vadovė pasakojo, kad jos darbuotoja pasiprašė išleidžiama į pensiją. Prašymas buvo visiškai patenkintas: į užtarnautą poilsį ji palydėta garbingai, su gėlėmis ir dovanomis, išmokėta išeitinė kompensacija. IR KĄ JŪS MANOT? Praėjus keliems mėnesiams ta moteris vėl pasibeldė į direktorės duris: su ašaromis pasakojo, kad namuose jai esą nuobodu, neturi ką veikti, pasiilgo darbo ir panašiai. Nepavydžiu savo pažįstamai ir įsivaizduoju, kaip nelengva jai buvo išsisukinėti ir mandagiai paaiškinti susiklosčiusią situaciją.
Pabaigai noriu visų paklausti: ar pastebėjote, kad mūsų mieste atsirado nauja mamų rūšis, kitaip sakant, dar vienas pasikeitimas? Iš tiesų tai ne mamos, o vyriškiai, stumiantys gatvėmis vaikiškus vežimėlius. O tuose vežimėliuose, žinoma, ne vaikai, o įvairūs gelžgaliai, rakandai, žodžiu, tai, ką galima parduoti metalo supirktuvėse. Taip ir traukia tie miesto sanitarai nuo konteinerio prie konteinerio kaip „amžini žydai“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto