Inga Stasiulytė: „Muilinė“ – tai namai, kuriuose gyvena ne tik muilas“

Iš Mažeikių kilusi Inga Stasiulytė pelnytai laikoma muilo princese. Pernai mergina Vilniuje atidarė natūralaus rankų darbo muilo namus „Muilinė“.
25-erių metų Ingos tikslas – gaminti visiškai natūralų muilą, kuris atgaivintų odą ir prisidėtų prie geros savijautos.

Kaip sako pati mergina, kol kas oficialių ir raštiškų apdovanojimų ji neturinti, tačiau šį sausį Ingos verslo idėją įvertino žinomi Lietuvos verslininkai. „Panelės“ žurnalo skelbiamame konkurse „Idėjų bankas“ iš vienuolikos kandidatų ji užėmė antrą vietą. Verslininkai muilo gaminimo idėją įvertino kaip turinčią labai daug potencialo.
Inga mielai sutiko papasakoti apie savo verslą ir net tik apie jį.

– Kada prasidėjo pažintis su muilu?
– Ta pažintis prasidėjo dar vaikystėje. Mano mama kolekcionavo muilus, tad labai ryškiai prisimenu didelę, kvepiančią, muilų ir muiliukų pilną dėžę, kurią vis norėdavosi iškraustyti, išuostyti ir vėl padėti atgal. Tada muilas man asocijavosi ne su prausimusi. Tai buvo kažkas paslaptingo, magiško ir sunkiai suprantamo.
Kita ryški pažintis su muilu įvyko jau paauglystėje. Viena draugė, kurią laikiau labai skoninga bei meniška, įvairiomis progomis man dovanodavo muilo. Ir vėl aš jo nepriėmiau tik kaip prausiklio. Gal dėl žmogaus, kuris dovanojo, gal dėl vaikystės prisiminimų man muilas atrodė švaros, švarių santykių, išskirtinio skonio simbolis. To muilo aš nenaudojau ir iki šiol esu išsaugojusi, šiuo metu jis papildė mano asmeninę muilo kolekciją.
Kadangi vaikystėje mano pažintis su muilu buvo labai specifinė, būtent prausimosi proceso labai stipriai nesureikšminau. O dabar rankų plovimasis man gyvybiškai svarbus, nes nusiplovus rankas užplūsta palengvėjimo jausmas.

– Kokia buvo Jūsų svajonė, kuo norėjote būti? Ar Jūsų pasirinkimas yra galutinis ir neskundžiamas?
– Nuo vaikystės svajonių turėjau daug ir įvairių. Nuo pat mažens teko važinėtis viešuoju transportu, tad buvau susižavėjusi autobuso konduktorės darbu. Nuostabiai atrodė ta jos kėdė, aukščiausiai už visus, tad galvojau, jog padirbsiu konduktore kokius du mėnesius, atsivažinėsiu toje kėdėje ir tada galėsiu būti gydytoja. Vėliau viską pergalvojusi ir supratusi, kad gydytoja nenoriu būti, sugalvojau tapti pilote. Gerai pasvarsčiusi supratau, kad noriu skraidyti tik savo malonumui ir tai galėčiau daryti įgijusi bet kurią specialybę (minties pilotuoti lėktuvą neatsisakiau iki šiol), jau septintoje klasėje apsisprendžiau, kad vis dėlto būsiu drabužių dizainerė. Oficialiai ja ir tapau.

– Jūsų „muilo kelias“ buvo toks greitas, netikėtas ir veržlus kaip autostrada. Ar Jūs juo ėjote lėtai, kryptingai, viską pasverdama ir apgalvodama? Ką pajautėte tą pirmąjį kartą, kai supratote: štai ir radau SAVE?
– Muilas mano gyvenime atsirado ir labai netikėtai, ir labai natūraliai. Aš tiesiog nusipirkau knygą apie muilo virimą, išviriau pirmą partiją muilo ir supratau, kad tai man yra labai sava, labai įdomu ir kad per muilą aš galiu išreikšti save, savo kūrybines mintis.
Šito nepajutau studijuodama, nors rūbų dizaino studijas ir visą praleistą laiką Telšiuose, Dailės akademijoje, be proto vertinu ir juo džiaugiuosi. Mano studijos man labai padeda, nes gautas žinias pritaikau „Muilinės“ įvaizdžio kūrimui, turiu supratimą apie kompoziciją, spalvas.

Kol kas sunku pasakyti, ar muilas yra galutinis ir neskundžiamas mano pasirinkimas. Aš visą gyvenimą mėgau iššūkius, manau, kad ramus gyvenimas ir plaukimas pasroviui tiesiog ne man. Tad kol „Muilinė“ man suteikia iššūkių, daug užsibrėžtų ir neįgyvendintų tikslų, eisiu iki galo. Gal tai tęsis visą gyvenimą…
Mano muilo kelias yra labai įdomus ir įvairiapusis. Iš pradžių buvo labai daug kruopštaus bei atsakingo darbo, daug nemiegotų naktų, nemažai nesėkmių, tačiau iki to, kur dabar esu, atėjau visiškai natūraliai ir be jokių didelių sunkumų. Arba man tai neatrodo sunku, nes muilo virimas man suteikė labai daug džiaugsmo ir iki šiol jo suteikia.

– Sakote, buvo nesėkmių. Tad apie ką galvodavote bemiegėmis naktimis? Ir ką jaučiat, kai Jus aplanko jos didenybė sėkmė?
– Žinoma, nesėkmių išvengti nepavyko, ypač sunku būdavo išmesti sugadinto muilo partiją. Bet sunkumai būdavo labiau finansiniai, nors kiekviena nesėkmė man suteikdavo dar didesnį norą padaryti geriau ir iki galo.
Muilo virimas mane taip stipriai motyvavo, jog dienomis, kai nesėkmės skaudžiai smogdavo per kišenę, aš džiaugiausi kaip nauju atradimu ir asmeniniu tobulėjimu. O kai aplanko sėkmė, vis dėlto ieškau, ką galėčiau sau prikišti, kad padaryčiau dar geriau.

– Ar skiriasi vakaro ir ryto muilas?
– Žinoma, skiriasi. Vakare po dienos darbų ir rūpesčių aš renkuosi muilus, kurie turi raminamųjų ir atpalaiduojančių aromaterapinių savybių. Vienas iš tokių muilų kvepia levandomis. Rytą naudoju energijos suteikiančių, budinančių kvapų muilus. Šiuo metu mano muilas-žadintuvas yra pagamintas iš kavos, medaus ir kvepia mėtomis.
Kadangi mano mėgstamiausia savaitės diena yra sekmadienis, turiu muilą, specialiai sukurtą ir šiai dienai. Tai šokolado muilas. Jis ypač palepina odą, skleidžia subtilų gėlių bei medžio aromatą.

– Ar gaminamas muilas lengvai paklūsta Jūsų rankoms, ar su juo reikia pasikankinti, pavargti?
– Man muilo gamyba yra menas, tačiau esu oficiali kosmetikos gamintoja, tad visus mano veiksmus griežtai kontroliuoja specialios institucijos. Labai atsakingai žiūriu į visus kosmetikos gamybos reikalavimus, tad naujo muilo idėją „išnešioju“: bandau, vis tobulinu, kad į rinką patektų tik aukščiausios kokybės gaminiai.
Visi šitie reikalavimai ganėtinai suvaržo mane kaip kūrėją, bet pati pasirinkau tokį išraiškos būdą ir bandau išmokti kurti stipriai nelaužydama reikalavimų.

– Gal turite idėjų atidaryti parduotuvę Mažeikiuose?
– Kol tvarkėmės leidimus virti muilą oficialiai, ieškojome platinimo taškų ir Mažeikiuose. Jau buvome radę platinimo vietų, bet higienos paso gavimas šiek tiek užtruko, o vėliau užgriuvo darbai, tad iki galo ir nebesusitvarkėme su šiuo reikalu. Bet artimiausiu metu planuojame vėl užmegzti ryšius ir pastatyti stendus. Juo labiau kad  gauname pakankamai daug laiškų su klausimais, kada Mažeikiuose bus galima įsigyti mūsų muilų. Tai labai džiugina.

Pretenzijų atidaryti savo firminę parduotuvę kol kas neturiu – nei Mažeikiuose, nei kur nors kitur. Kol kas mano pagrindinis tikslas – padaryti savo produktą prieinamą kuo platesniam žmonių ratui, o tai galiu padaryti statydama savo muilo stendus įvairiose šalies parduotuvėse.
Taip, savo gimtąjį miestą garsinu ir garsinsiu, jei tik galėsiu. Ir ne dėl paramos ar kokio užmokesčio, o todėl, jog prie to, kas dabar esu, kažkiek prisidėjo ir mano gimtasis miestas, aplinka, kurioje augau.

– Ar daug skiriate lėšų savo produkto reklamai?
– Kol kas didelių pinigų reklamai neskyrėme, sulaukiame daug pasiūlymų straipsniams, taip pat dalyvaujam radijo laidose. Kadangi muiladarystė nėra standartinis verslas, tokia reklama iki šiol mums dar nekainavo.

– Dabar labai madingos yra elektroninės parduotuvės, ar apie tai pagalvojate?
– Dažnai pagalvoju apie internetinę parduotuvę, bet vis atsiranda svarbesnių dalykų, tad elektroninė prekyba vis nusikelia. Tikiu, kad kai parduotuvė taps gyvybiškai svarbi ir mums reikės daugiau reklamos, ji tikrai atsiras.

– Kur Jūsų produkcija yra platinama dabar?
– Šiandien didžiausias mano laimėjimas yra darbas su žinoma šalies dizainere Julia Janus, kuriai sukūriau specialią muilo kolekciją. Taip pat bendradarbiavimas su viena geriausių lietuviškos kosmetikos gamintojų „Uoga uoga“.
Kadangi siekiau įgyti muilo dizainerės statusą, mano svajonės pildosi. Dabar šalia visų jau turimų darbų eilėje laukia keletas įdomių individualių užsakymų. Kadangi paroje tik 24 valandos, pradedu taupyti laiką, nes dar poros valandų dažnai pritrūksta… Taip pat sulaukiu didelio susidomėjimo iš užsienio ir pradėjau savo gaminius eksportuoti į Šveicariją. Ir tai tik pradžia.

– Ar Jūsų gaminių sėkmę lemia ekologijos magija ir fenomenas, kuris užvaldo vis daugiau žmonių?
– Ekologijos manija aš niekada nesirgau ir vis dar nesergu, nesu perdėtai paranojiška rinkdamasi maistą ar pan. Natūralų muilą pradėjau gaminti vien todėl, kad pats procesas man labai patrauklus. Muilas gaminamas rankomis, tad sunkiai save įsivaizduoju į muilo masę sąmoningai dedant kažką kenksmingo.

Kita priežastis, kodėl gaminu natūralų muilą, yra ta, jog pradėjusi šią veiklą pamačiau, kokie gali būti neatsakingi kosmetikos gamintojai ir kaip galima manipuliuoti žmonėmis vien dėl pinigų. Juk daug kam žinomas permatomas muilas, kurį visi įsivaizduoja kaip labai saugų, natūralų. O kai paklausi arbūzais kvepiančių muilų gamintojų, kaip natūralus muilas gali kvepėti arbūzais, jie atsako, kad tai slapta informacija ir jos neatskleis, o muilas tikrai natūralus, nes jame yra gėlių žiedų ir lašas aliejaus… Žmonėms to ir užtenka, kad patikėtų. Arba labai gundančiai atrodo užrašai ant muilo: „jaunina odą“. Kas ant tokio kabliuko neužkibtų? O kad muilo funkcija yra tiesiog švariai bei saugiai nuplauti odą, daug kas iki šiol nežino. Svarbu – kvepia, permatoma ir ryšku.
Tai vyksta ir su kosmetika, ir su maistu, ir su rūbais. Tad nereikia stebėtis, kodėl tiek daug ligų. Aš pradėjau nebetikėti skambiomis etiketėmis, o išmokau skaityti tų etikečių nugarėles. Ne tam, kad būčiau madinga, o tam, kad nebūčiau vartotoja-šiukšliadėžė.

– Kaip Jūs žiūrite į konkursus ir apdovanojimus? Ar jie padeda verslui?
– Niekada gyvenime labai stipriai nesureikšminau apdovanojimų, nes jie ne visada duodami teisingai. Taip pat niekada nejutau noro konkuruoti bei daryti kažką dėl to, kad laimėčiau. Jei nemačiau prasmės kažko daryti, joks prizas, pažymys ir kita manęs nemotyvavo. Šiuo metu „Muilinės“ apdovanojimai yra malonus dalykas, tačiau juos vertinu kaip atpildą už  darbą, o ne siekiamybę.

– Ar Jūsų prekės ženklas, įmonės vardas Jums brangus, kad jis išpildė svajones?
– Nuo pat pirmos dienos, kai išviriau muilą ar sugalvojau pavadinimą savo muilo namams, tai tapo mano gyvenimo dalimi ir man be galo brangu bei svarbu.
Ir dabar mano prekinis ženklas yra mano svajonių išsipildymas, mano darbo vaisius. „Muilinė“ –  tai namai, kuriuose gyvena ne tik muilas. Tuose namuose visa širdimi gyvenu aš, mano artimieji, mano draugai ir visi žmonės, kurie yra kartu ir prisideda prie mano veiklos, naudojasi mano gaminiais, negaili nei gerų žodžių, nei kritikos, nei patarimų.
Viskas vyksta taip, kaip aš net negalėjau pasvajoti, tad tai man yra neapsakomai brangu ir prasminga.