Įprastas, kasdienis ir unikalus

Laikraštis. Pašto dėžutėje, spaudos kiosko ar parduotuvės lentynoje. Ant mūsų pusryčių stalo ar žurnalinio staliuko. Miegamajame šalia lovos.
Jį skaitome. Peržiūrime. Perverčiame puslapius. Pasirenkame, ką skaitysime pirmiausia. Gal paskutinįjį puslapį, gal skelbimus, gal straipsnį su intriguojančia antrašte. Arba akis užklius už nuotraukos ir mes sutelksime dėmesį būtent šitam rašiniui. Diena baigiasi ir dažniausiai jis tampa nebereikalingas. Nebent yra daugiau skaitytojų namuose ar laiptinėje. Dienos bėga ir didėja laikraščių krūvelė, kuri paskui bus sudeginta. Panaudota kaip amortizuojanti medžiaga. Arba paprasčiausiai išmesta į konteinerį.
Tokia laikraščio dalia. Jis gyvas, kol neperskaitytas. Kol dar yra nors viena žinia, galinti jus sudominti. Tiesa, kartais būna ypatingų dienų ir ypatingų laikraščių – kai jo puslapiuose išvystate savo ar savo artimųjų nuotrauką, pavardę, išsakytą mintį.
Mačiau, kaip atsargiai septyniasdešimtmetė moteriškė ištraukė savo „brangenybių“ skrynelę. Joje šalia gintarinių karolių vėrinio, medalių už gerą darbą buvo ir kelios senų laikraščių iškarpos.
„Čia apie mane rašė, o čia – apie mūsų šeimą“, – didžiuodamasi pasakė jinai.
***
Nepaprastas dalykas yra laikraštis. Unikalus. Unikalus dėl keleto svarbių dalykų, apie kuriuos, mano nuomone, labai retai kada susimąstome ir jūs, skaitytojai, ir mes, leidėjai.
Jis kasdien kitoks ir nesikartojantis. Jis bet kurią akimirką gali būti šalia mūsų – namuose, rankinėje, kišenėje, automobilyje, jį skaityti gali bet kur.
Iš visų žiniasklaidos priemonių jis labiausiai pritaikytas aplinkai – skaitydamas netrukdai nė vienam žmogui.
Jis visada pasiekiamas, visada po ranka, prie jo galima sugrįžti po minutės, po valandos, po dienos ir po savaitės – šito mums negali garantuoti nei televizija, nei radijas.
Jis tarsi istorinis dokumentas, visiems prieinamas po daugelio metų, nes yra komplektuojamas ir saugomas.
Jei skaitytojas – ne naujokas, jis žino, ar laikraščiu galima pasitikėti.
Kai kurie laikraščiai turi seną ir turtingą istoriją.
Visas šias tiesas apie laikraščio unikalumą prieš porą metų mums išdėstė redaktorius ir leidėjas, žurnalistikos ir leidybos verslo mokytojas olandas Leo Endhovenas.
Šiandien, kai mes garsiai paskelbiame apie savo laikraščio gimtadienį ir pradedame jubiliejinius metus, šitie dalykai atrodo itin svarbūs.
***
Gruodžio 31-ąją susirinkę į redakciją pakėlėme po šampano taurę už Jūsų, mieli skaitytojai, pasitikėjimą, už Jus visus – nes tik paskutiniąją metų dieną sužinome, ar ir toliau visi – mes ir jūs – būsime kartu.
Jūsų pasitikėjimas ir mūsų darbo įvertinimas, kaip ir balsavimas, pirmiausia išreiškiamas skaičiais – laikraščio prenumerata ir bendru tiražu. Dar – laiškais ir skambučiais. Kartais vertinančiais jau parašytą straipsnį ar išsakytą mintį, bet dažniausiai – prašančiais pagalbos, aiškumo, atsakymo į konkretų klausimą, abejojančiais, neigiančiais ar pageidaujančiais.
Taip ar panašiai Mažeikiuose skaitytojai ir laikraštininkai bendrauja jau beveik šešiasdešimt metų.
***
Mūsų laikraščio gimtadienis – balandžio dešimtąją. Pirmasis jo numeris, tiesa, su kitokia antrašte ir šiek tiek kitokiu turiniu, pasirodė 1945-aisiais.
Sklaidėme daugiau nei 8,5 tūkstančio „Mažeikių tiesos“, „Komunistinio rytojaus“, „Pergalės vėliavos“ ir „Santarvės“ numerių. Kai kurie dalykai šiandien atrodo keistai – tai jau istorija. Tačiau nupūtę dešimtmečių dulkes, atsargiai nuėmę propagandos ir ideologijos sluoksnį, matome tą patį vaizdą: mažeikiškiai gyveno. Gimė, augo, mokėsi, dirbo, tuokėsi, rengėsi namus, augino vaikus, linksminosi, keliavo, sportavo ir bendravo.
Tūkstančiai pavardžių ir straipsnių. Šimtai veidų žvelgia į mus, beveik nepaliesti metų – gal tik popierius šiek tiek pageltęs. Su kai kuriais mažeikiškiais – straipsnių autoriais ir herojais, mums dar teks susitikti. Kai kuriuos galėsime tik prisiminti ir pagerbti – jų jau nebėra šalia.
Iki laikraščio gimtadienio kiekvieną savaitę Jums, mieli skaitytojai, siūlysime po susitikimą su praeitimi. Tai ne tik laikraščio praeitis, tai visų mūsų praeitis ir Mažeikių istorijos dalelė.
Jūs galėsite perskaityti, apie ką rašė laikraštis prieš kelis dešimtmečius ir vos prieš penkerius metus, sužinoti, kaip susiklostė vieno ar kito rašinio herojaus likimas, išklausyti laikraščio leidėjų prisiminimus, išvysti senų, jau į archyvus ar asmeninius albumus atgulusių nuotraukų.
Antradienį pradėjome jubiliejinius metus, šiandien pradedame jubiliejinių rašinių ciklą.
Tegul tai bus mūsų, pirmojo laikraščio „proanūkių“, kuklus „ačiū“ už šešis dešimtmečius trukusią Jūsų ištikimybę, mieli mažeikiškiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto