V. Akavicko auginamos avys atsivedė septynis ėriukus. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Dingailiškio Vaclovo Akavicko sodyba pasipildė ėriukų vadomis. Mūsų rajone nedaug tėra žmonių, auginančių avis – tiek komercijai, tiek savo malonumui.
Pirko savo reikmėms
Atvykus į pamiškėje įsikūrusią V. Akavicko sodybą, akį iš karto patraukė pievoje besiganančios avys su neseniai atsivestais ėriukais. Vos spėjom žvalgytis, kaip mažyliai, neatsilikdami nuo mamų, išlakstė, išvydę nepažįstamus žmones. Tik šeimininkui parodžius baltos duonos riekę, avys išdrįso prisiartinti.
Iš visos bandos pririštos buvo tik dvi avys, o kitos lakstė palaidos.
„Būtinai reikia bent vieną avį pririšti, kad kitos neišsilakstytų. Žinoma, patikimiau, kai dvi pririštos. Jos lyg savotiškos bandos vedlės“, – paaiškino pašnekovas.
Avys Akavickų sodyboje atsirado prieš ketverius metus.
„Pirmąsias avis nusipirkom savo reikmėms: vilnai ir mėsai. Tik vėliau kilo mintis atsivestus ėriukus parduoti, o už gautus pinigus įsigyti dar daugiau ėriukų“, – pasakojo V. Akavickas.
Išskirtinis ėriukas
V. Akavickas sakėsi neskubąs plėsti avių ūkio, kol kas užtenka tiek, kiek turi. Šiuo metu sodyboje ganosi vienas avinas, keturios avys ir septyni ėriukai.
„Daugumą jauniklių rudenį parduosiu, pasiliksiu tik vieną aviną, kuris išsiskiria išvaizda: yra balta dėmė kaktoje ir ant uodegos galo. Jį paliksiu veislei pratęsti“, – dalijosi planais avių augintojas.
Iš tiesų šeimininko minėtas ėriukas, būsimasis veislės tęsėjas, išsiskyrė iš viso būrio ne tik išvaizda, bet ir judrumu. Jis niekaip nenustygo vietoje, tik akimirkai pribėgdavo prie šeimininko, apuostydavo baltos duonos gabalėlius ir vėl striksėdavo šalin.
„Ėriukai dar maži, nelabai supranta, ką jiems duodu. O suaugusioms avims balta duona tikras skanėstas“, – paaiškino dingailiškis.
Ne tik maistas
Pasak V. Akavicko, avis auginti jam yra vienas malonumas, nes jomis galima ne tik pasigrožėti, bet ir nemažą naudą iš jų gauti bei sveikatą pastiprinti. Pirmiausia Akavickų šeima smaguriauja tikrais avienos šašlykais.
„Be abejo, reikia sugebėti avies mėsą gerai apdoroti ir valgyti ją šiltą, nes šalta ji praranda skonį. Savo ūkyje avis šeriam tik tuo, ką gamta duoda, chemijos nenaudojam visai, todėl ir mėsa sveikesnė“, – samprotavo šeimininkas.
Kita avių duodama nauda – vilna. Turbūt daugelis yra girdėjęs apie tikros vilnos gydomąsias savybes.
„Su žmona patys avis kerpam vieną kartą per metus, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. O vilną išvežu uošvei, kuri, išlaikydama senąsias tradicijas, vilną plauna, kedena ir rateliu suverpia. O po to iš gautų siūlų mezga šiltas kojines, pirštines ir šalikus visai šeimai“, – atviravo avių augintojas.
Kiekviena avis apkerpama per skirtingą laiką. Vienai esą užtenka pusvalandžio, kitai mažiau, o būna ir taip, kad net valandos prireikia.
„Kerpame senoviškai, rankinėmis žirklėmis. Žinoma, nelengvas darbas, bet kai įpranti, viskas eina lyg iš pypkės“, – pasidžiaugė vyras.
Gyvūnų įvairovė
Nemažo Akavickų ūkio valdos plyti buvusioje dvarvietėje. Čia iš Telšių kilęs V. Akavickas su žmona įsikūrė prieš du dešimtmečius. Žemės gavęs iš žmonos giminaičių.
Ūkyje, be avių, dar auginami poniai ir asilas. Šeimininkauti V. Akavickui padeda visa šeima. Mielai talkina ne tik žmona, bet ir vaikai.
„Vos spėjam suktis, nes pats dar dirbu miškų ūkyje. Visą dieną turiu ką veikti, nes, be gyvulių, dar auginame nemažai įvairių rūšių vištų, balandžių, ančių, žąsų, fazanų ir triušių. Sunku net visus augintinius prisiminti“, – šypsojosi nemažo ūkio šeimininkas.
Vyriškis patikino su gamta draugaujantis nuo mažumės, todėl gamta visai Akavickų šeimai tikra atgaiva širdžiai – nė vienas nesiilgi miesto ir žmonių šurmulio.
