Iš Mažeikių kilusiai teatro primadonai svarbiausia, kad žmonės ją myli

Iš Šerkšnėnų kilusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Valerija Balsytė savo gyvenimą su muzika susiejo dar vaikystėje: jos gabumus dainuoti pastebėjo pradinių klasių mokytoja. Muzikos mokytojų vadinta lakštingala, Valerija tapo teatro primadona – sukurta per trisdešimt vaidmenų, sudainuota per dešimt soprano partijų, jos balsas skambėjo Vokietijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Danijoje, JAV, Rusijoje, Latvijoje.
Dainininkę kalbinome jai viešint Mažeikių muzikos mokykloje, kur V. Balsytė su savo mokinėmis vedė pamokas, o po to surengė koncertą.
Vos prisėdusi prie kavos puodelio, solistė žvaliai pasakojo, kad nuolat pasidomi, kas vyksta Mažeikiuose, o geriausias pagalbininkas – „Santarvės“ laikraščio internetinis puslapis.


– Į Mažeikius dažnai atvažiuojate?
– Paskutinį kartą pas tėvus buvau sausio pradžioje. Šiaip tikrai nėra kada – esu kaip ta Barbė Devyndarbė – lekiu tai šen, tai ten, prisigalvoju visokiausių darbų.
Pamokos, koncertas Muzikos mokykloje – lyg duoklė savo kraštui. Čia užaugau ir mokiausi, tad kiekvienais metais noriu savo kraštui padaryti kažką neįprasto.
Koncertas buvo ir Šerkšnėnuose – esu iš ten kilusi.
Muzikos mokykloje nebuvau buvusi nuo pat jos baigimo (1974 m. – aut. past.).
– Čia baigėte akordeono specialybę, o dabar esate dainininkė…
– Buvo tokia tirkšliškė mokytoja Dalia Taurinskaitė – ji mane vadindavo lakštingala. Ir pirmoji mokytoja ragino dainuoti, sakė, kad turiu balsiuką. Visiems patikdavo, kai aš dainuodavau, todėl nuolat ir prašydavo: mokėjau tikriausiai visas dainas. Tada dar nebuvo magnetofonų ar kitų panašių dalykų. Dainų išmokdavau klausydamasi radijo, turėjau dainų sąsiuvinius. Ir pagroti, ir padainuoti mokėdavau.
Tas visų sakymas, kad gražiai dainuoju, ir nulėmė mano pasirinkimą. Tada atrodė, kas čia yra išeiti į sceną ir padainuoti (juokiasi)! O jergutėliau, dabar, kai dirbu tą darbą, matau, kad tai yra labai sudėtinga: reikia būti labai stipriam psichologiškai ir turėti daug energijos. Žiūrovas kažko tikisi, jis nori šventės, tad bet kaip į sceną neišeisi.
– Iš kur toks talentas?
– Aha, išgirstumėt, kokį balselį mama turi! Tikra Balsienė, kitaip nepavadinsi (juokiasi)! Kai mokiausi konservatorijoje Vilniuje, solinio dainavimo mokytojas profesorius Zenonas Paulauskas sakydavo, kad neturiu teisės pavardės keisti – tada balsą prarasiu. Jo jau nebėra kiek metų, bet aš pavardės negaliu keisti. Juokauju…
– Be solistės karjeros, užsiimate ir pedagoginiu darbu. Kaip tai pavyksta suderinti? Kuris darbas įdomesnis?
– Baigusi konservatoriją buvau Klaipėdos liaudies operos solistė. Pažiūrėjau, kad tie pinigėliai nėra jau tokie dideli. Nuo mažų dienų buvau pripratusi būti užsiėmusi.
Vienas darbas man – mažai veiklos.
Kartais galvoju, kaip aš viską suspėju: ir tas, ir tas per metus, dar ir vairuotojo teises spėjau išsilaikyti, ir Amerikoje pabuvau, dar dirbau Klaipėdos kolegijoje, tebedirbu Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Kuo labiau žmogus užsiėmęs, tuo labiau jis visur suspėja.
Gal tokia esu gimusi, kad man visko reikia, ir visur suspėju. Per atostogas kur nors išvažiuoju, man viskas įdomu. Nuvažiuoju į Vilnių, į Kauną, noriu kažką pasižiūrėti… Vilniuje nebėra „Valkirijos“, o taip norėjau pamatyti… Užtat mano studentė Sandra Janušaitė jau dainuoja – žiūrėjau Pučinio „Madam Baterflai“. Malonu dūšioje, kad kažką jau turi…
Kartais užtenka jauną žmogų užvesti ant kelio, pastūmėti – ir viskas, prasideda. Toks buvo ir Taurinskaitės postūmis. Smagu matyti savo darbo rezultatą. Štai „Triumfo arkoje“ dalyvavęs Mindaugas Rojus – ramus, lėtas žemaitis buvo, o dabar dainuoja „Paryžiaus katedroje“ kartu su Kučinsku.
Kaip man gera, kad jau turiu žmonių, kurie dainuoja. Aš gal neužbaigiu jų ruošimo iki galo, bet stengiuosi padėti gerus pamatus – po to vaikai nori ir daro.
– Skubate, suspėjate, visko norite. Tam reikia ir užsispyrimo. Esate tikras Avinas. Beje, su artėjančiu gimtadieniu…
– Tai tiesa – tikrų tikriausias Avinas. Mūsų koncertmeisterė, beje, irgi tokia pat. Aš dažnai galvoju, kokia trumpa diena… Be visos muzikinės ir pedagoginės veiklos, norisi ir prie kompiuterio vakare pasėdėti. O dar reikia mokytis – vieną pabaigi, kitą pradedi. Ai… (juokdamasi numoja ranka).
– Jūsų vaidmenų, solo partijų, koncertų sąrašas netrumpas. Ar turite kokį nors vaidmenį arčiausiai širdies?
– Mėgstu lietuvišką muziką. Mūsų krašte ne visi moka italų ar vokiečių kalbas, o dabar tokia tendencija – viskas originalo kalba.
O šiaip dėl mėgstamiausio vaidmens… (trumpam susimąsto). Nėra. Ką bedainuočiau, ką bedaryčiau, atrodo, atiduočiau visą savo dūšią.
Kaip gerai, kad kartais mokinys ko nors nepadaro – dėl to galiu parėkauti, pašūkauti scenoje (kvatoja). Dėl to manęs niekas nemato įpykusios, įtūžusios. Savo energijos perteklių turiu kam atiduoti.
Sunkus artisto darbas. Įeini į kažkokias vėžes, pradedi, išmoksti vaidmenį, laikui bėgant tai atsibosta, reikia kažko naujo. Norisi neatsilikti, pasiklausyti, kaip dainuoja kiti.
Ir vėl to laiko paskaityti, kur nors išvažiuoti nebelieka. Beje, labai mėgstu vairuoti… (šypsosi).
– Esate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro primadona…
– Aš to nesureikšminu. Negalvoju, kad tokia esu. Galiu pasakyti, kad mėgstu savo darbą. Kai kur nors nuvažiuoji ir girdi, kad apie tave gerai kalba – man to užtenka. Užtenka, kad žmonės pažįsta, gerbia, dovanoja gėles. Štai – arbata, kava, vaišės – matau, kad mane žmonės myli – tai yra svarbiausias dalykas.
O kad primadona – man Dievas davė labai daug, bet aš tuo nepasinaudojau kaip kiti – nenoriu išvažiuoti iš Lietuvos.
Tiesa, išvažiuoju, esu dar lietuviškos muzikos ansamblio „Kupolė“ solistė. Neseniai buvome Italijoje, skersai išilgai išmaišėme visą Vokietiją, šiemet ansambliui penkiolika metų, rudenį vėl važiuosime į Vokietiją.
Praėjusiais metais laimėjau Kultūros ministerijos stipendiją, tai reikėjo papildomai organizuoti koncertus.
Taip ir nejaučiu, kaip prabėga diena. Žiūrėk, kiek čia seniai buvo Naujieji metai, paskui koncertas ten, koncertas šen, buvau šiek tiek išskridusi, čia vėl parvažiuoju, reikia dirbti tą ir tą, o čia dar konkursas su mokiniais, vakare grįžus koncertas, tuoj bus premjera, paskui – vėl koncertai. Ir vasara čia pat – pusės metų nėra. Tada ir galvoji, kodėl tas laikas taip greitai bėga, kodėl, Dievuli, tokia trumpa para?
– Bet juk visa tai kažkaip atsiperka?
– Man smagu, kai mano mokiniai kažkur įstoja, kažko pasiekia, pasirenka mano kelią, mano profesiją, tada džiaugiuosi kaip pedagogė. Stebiu mokinius ir malonu, kai matai, kaip juos užvedi dvasiniam tobulėjimui.
O kaip dabar žmonės sumaterialėję… Gal ir norisi geriau gyventi, bet man svarbiau dvasiniai dalykai. Nieko neturiu prieš tuos, kurie turi daugiau. Aš turiu tiek, kiek man reikia: turiu stogą virš galvos, mašiną, pavalgyti, kelis darbus, – visko užtenka.
Dainininkė žvilgteri į laikrodį ir pamato, kad iki koncerto pradžios – tik penkios minutės.
– O dar persirengti reikia. Žemaitiškas punktualumas – septynias minutes vėluoti galima, nesupyks (tai juokdamasi pasako žemaitiškai).
– Tai dar nepamiršot?
– Kaip aš nemokėsiu žemaitiškai? To niekada nepamiršiu…
Lieka neišgerta kava, nepaliestos vaišės. Primadona išskuba atlikti savo vaidmens…
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos.:Dainininkė V. Balsytė sakė iš mažens mėgstanti veiklą.

Akimirka iš V. Balsytės koncerto Muzikos mokykloje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto