Vasario 23-iąją sukako 140 metų, kai gimė viena ryškiausių Lietuvos mokslo ir kultūros asmenybių – matematikas, bibliografas, visuomenės veikėjas Viktoras Biržiška. Ši sukaktis – proga prisiminti jo akademinius nuopelnus, atsigręžti į Viekšnius, kuriuose užaugo žmogus, savo darbais prisidėjęs prie modernios Lietuvos intelektinių pamatų kūrimo.
Augo inteligentų šeimoje
XIX amžiaus pabaigos Viekšniai buvo gyvas, kultūriškai bręstantis miestelis.
Gydytojo Antano Biržiškos ir muzikės bei pedagogės Elžbietos Rodzevičiūtės-Biržiškienės sūnus Viktoras augo inteligentiškoje aplinkoje. Tokioje, kurioje buvo vertinamas išsilavinimas ir mokslas, puoselėjamas lietuviškas tapatumas, gerbiama knyga, kalbėta apie visuomeninius reikalus.
Motina pirmoji mokė savo sūnus – Mykolą, Vaclovą ir jaunėlį Viktorą. Vaikai buvo auklėjami griežtai, o pagarba mokslui ir lietuviškai tapatybei tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi.
Žodžiu, ne kur kitur, o namuose užgimė ne tik būsimojo mokslininko smalsumas, bet ir atsakomybės tautai jausmas.
Mokėsi dviejose aukštosiose mokyklose
Rusijos imperijos gyventojų surašymo metu Viktoras, jo brolis ir tėvas save pavadino žemaičiais, nors dėl tautinės priklausomybės šeimoje buvo ir kitokių nuomonių.
Iš trijų brolių Viktoras buvo laikomas gabiausiu. Tai patvirtino ir mokymosi rezultatai – Šiaulių gimnaziją jis baigė aukso medaliu.
Be tiksliųjų mokslų, Viktoras domėjosi literatūra, muzika, teatru, kūrė eilėraščius.
Dar gimnazijoje įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą, lankė slaptas lietuvių kalbos pamokas, kurias vedė kalbininkas Jonas Jablonskis.
Šios pamokos turėjo didelę įtaką jo tautinei savimonei.
1904 m. baigęs gimnaziją V. Biržiška išvyko studijuoti į Peterburgą. Jis pasirinko net dvi aukštąsias mokyklas – universitete studijavo gamtos ir matematikos mokslus, o technologijos institute gilinosi į mechaniką.
Gyvendamas Rusijoje, viekšniškis dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje, bendravo su žymiais to meto menininkais ir visuomenės veikėjais.
Įgijęs inžinieriaus-technologo diplomą, jis liko dirbti kariniame ginklų fabrike ir netrukus tapo jo vadovu. Peterburge V. Biržiška suprojektavo du tiltus – medinį ir geležinį – bei vadovavo jų statybai. Tai rodo ne tik teorines žinias, bet ir praktinius gebėjimus.
Neapleido tautinės veiklos
1911 m. V. Biržiška vedė iš Šiaulių kilusią dvarininkaitę Vandą Chomiliauskaitę, tačiau santuoka ilgai netruko. Manoma, kad dėl galimybės išsiskirti V. Biržiška pakeitė tikėjimą ir tapo evangeliku reformatu. Maždaug po dviejų dešimtmečių jis vedė antrą kartą – iš Kybartų kilusią Liubą Miserevičiūtę. Ši santuoka tęsėsi apie dešimtmetį. Oficialios informacijos apie tai, ar turėjo vaikų, nėra.
Bolševikams atėjus į valdžią, V. Biržiška patyrė kratas ir kelis areštus. 1920 m. jam pavyko pasitraukti į Vilnių ir įsidarbinti lietuvių gimnazijoje bei mokytojų seminarijoje, kur jis garsėjo reiklumu bei aukštais akademiniais standartais.
Tuo metu Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, todėl lietuviška veikla buvo sudėtinga. Biržiška dalyvavo slaptame lietuvių kultūriniame gyvenime, steigė leidinius, rašė straipsnius slapyvardžiu, kritikavo valdžios politiką, liečiančią lietuvius. Dėl šios veiklos buvo persekiojamas ir kalintas.
Vis dėlto net kalėjime jis neapleido intelektinės veiklos – neturėdamas galimybių rašyti, mintyse sprendė sudėtingus matematinius uždavinius.
Intensyvus akademinis laikotarpis
1922 m. ištremtam į Kauną jauniausiajam broliui Biržiškai prasidėjo produktyvus mokslinės veiklos etapas: Lietuvos universitete jis dėstė įvairias disciplinas matematikams, fizikams, teisininkams ir ekonomistams, dirbo ir kitose aukštosiose mokyklose.
1940 m. buvo išleisti 3 jo parengti aukštosios matematikos vadovėliai, taip pat redaguoti 8 vadovėliai, skirti pradines ir vidurines klases lankiusiems moksleiviams.
Tais pačiais metais V. Biržiška sugrįžo į Vilnių.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kartu su broliais Viktoras pasitraukė į Vakarus. Trejus metus dirbo Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge, o 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Gyvenimas nebuvo lengvas – teko dirbti įvairius menkai apmokamus darbus, sveikata silpo.
Viktoras Biržiška mirė 1964 m. sausio pabaigoje Čikagoje. 2018 m. liepą jo ir brolių Mykolo bei Vaclovo palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.
Nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
