Šią savaitę LR Seimas svarstymo stadijoje pritarė Karo prievolės įstatymo pataisoms, kuriomis ne tik siekiama įtvirtinti visuotinio šaukimo idėją, bet į šaukiamųjų sąrašus įtraukti ir dar mokyklose besimokančius, ir 18 m. sulaukusius jaunuolius. Idėja nuo pat jos svarstymų pradžios sulaukė skeptiškų reakcijų ir dvejopo visuomenės požiūrio. Tačiau ar tikrai ką tik brandos egzaminus išlaikiusių ir mokyklos baigimą atšventusių jaunų žmonių šaukimo prievolė jau būsimą rugsėjį pasitikti ne aukštojo mokslo įstaigoje, bet batalionų kuopose yra iki galo išpildyta visoms suinteresuotoms pusėms?
Šiuo metu finišo tiesiąją pasiekti turinčiame ir nuo 2026 m. įsigaliosiančiame įstatymo projekte numatoma, jog kiekvienas 17 m. sulauksiantis jaunuolis privalės per metus nuo informacijos apie šaukimą gavimo pasitikrinti sveikatą viename iš artimiausių Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos regioninių poskyrių. Suėjus pilnametystei mokinys bus įtraukiamas į atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą pašauktų asmenų sąrašus ir, baigęs bendrojo ugdymo ar kitą ugdymo įstaigą, keliauti į priskirtą tarnybos atlikimo vietą devyniems mėnesiams. Be to, gavę šaukimą 18–22 m. jaunuoliai į aukštąsias mokyklas tokiu atveju negalės stoti tol, kol neatliks karinės tarnybos.
Žinoma, svarbu suprasti, jog pati įstatymo pataisų projekto esmė slypi šiandienos realijose: kai ir toliau stebime kaimyninėje valstybėje vykstančią karinę agresiją, o mūsų šalies tiek aktyvusis, tiek atsargos karinės parengties rezervas neatitinka esamų lūkesčių, poreikis jį stiprinti dėl visuomenės saugumo nuolat auga. Bet ar tikrai centralizuotas kiekvieno jaunuolio siuntimas mokytis rankose ne tik laikyti, bet ir gebėti teisingai panaudoti ginklą yra racionalus ir tikslingai įvertintas?
Mano manymu, kol kas dar ne. Parlamentarai numojo ranka į siūlymus sudaryti išimtis, kuriomis šalies muzikantams, sportininkams ar gabiems mokiniams, atsižvelgiant į iškeltus reikalavimus, būtų atidedamas šaukimas vieniems metams.
Ar tikrai gabus abiturientas, išlaikęs egzaminus šimtukais ar dvyliktoje klasėje tapęs Europos matematikos olimpiados bronzos medalio laimėtoju, siekdamas kokybiškų studijų prestižiniame Jungtinės Karalystės universitete, privalo nustumti į šoną savo ambicijas vietoj to, kad artimiausią rugsėjį pasitiktų kuopoje? Vietoj to, jog galbūt turėtų galimybę bent per artimiausius metus spręsti, ką jis nori veikti ateityje, arba jau sėkmingai užbaigti pirmąjį kursą universitete? Tikriausiai ne.
Galų gale, ar Europos plaukimo čempionate ant pjedestalo užkopęs Lietuvos plaukimo rinktinės narys turėtų atidėti stojimo procesus į aukštojo mokslo įstaigą JAV ar net nuolatinį treniruočių ciklą ruošiantis, pavyzdžiui, olimpiadai, kuriai kiekviena pasiruošimo savaitė ir net diena yra gyvybiškai svarbi, vien tam, jog devyniems mėnesiams iškristų iš rikiuotės dėl tolimesnio tobulėjimo ir savo šalies garsinimo? Stipriai abejoju.
Numatoma, jog, neapibrėžus atitinkamų išimčių įstatymo projekte, kiekvieną atvejį detaliai svarstys tam sudaryta komisija. Tačiau nesunku nuspėti, jog, esant šimtams mokyklas baigsiančių jaunuolių individualių prašymų atidėti Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) prievolę, dažnas atvejis tiesiog bus apsvarstomos tinkamai neįvertinant kiekvieno jauno žmogaus galimybių ir potencialo atiduoti duoklę tėvynei kitais ne ką mažiau garbingais būdais.
Sveikintina ir pagirtina tai, kad parlamentarai daugmaž sutaria dėl pačios visuotinio šaukimo idėjos, kuria siekiama naikinti jauno žmogaus gyvenimui žalingą loterijos principu paremtą šaukimą atlikti NPPKT ir plėsti ginti ir apsiginti gebančių piliečių gretas. Tačiau ne ką mažiau svarbu paminėti ir tai, jog dabar jaunas žmogus tampa situacijos įkaitu, kai dėl vienokių ar kitokių neeilinių gebėjimų jo ateitis po mokyklos baigimo pakimba tarsi ant plauko dėl vis dar nepakankamai aiškios reformos.
Lieka tikėtis, jog, dar prieš įsigaliojant šios ar kiek kitokios redakcijos įstatymui, bus ir naujų siūlymų ar poįstatyminių aktų, apibrėžiančių visas galimas išimtis bei detalų planą, su kuriuo kiekvienas mokinys neabejotinai susidurtų dar sėdėdamas mokyklos suole, ir galėtų apsispręsti, kokią alternatyvą pasirinkti ne tik dėl jo paties, bet ir gimtos valstybės intereso.
Ignas Janeliūnas,
Vilniaus universiteto Kiekybinės ekonomikos studentas, Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narys
