Vytauto Tallat-Kelpšos fotografija, daryta tremtyje. Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
Lietuvoje išleista nemažai tremtinių dienoraščių bei prisiminimų knygų, kuriose žmonės, patyrę masinius trėmimus, įamžino savo išgyvenimus bei patirtis.
Dalis tremtinių išgyvenimų surašyti į įvairius rankraščius, tačiau atskiromis knygomis neišleisti. Mažeikių viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriuje saugomi ir mažeikiškio Vytauto Tallat-Kelpšos prisiminimai.
Pasimokyti iš praeities
Sakoma, kad istorija yra mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai. Besidomintieji istorija gali rasti daug atsakymų į rūpimus klausimus, pasisemti stiprybės ir paieškoti atspirties taškų šiandieninio gyvenimo sprendimams. O svarbiausia, pasimokyti iš anksčiau gyvenusių kartų padarytų klaidų ir daugiau jų nekartoti.
Šį birželį sukaks 77 metai, kai Sovietų Sąjunga pradėjo masinius trėmimus į Sibirą. Skelbiama, kad tomis dienomis Lietuva neteko 20 tūkstančių žmonių – suaugusiųjų ir vaikų.
Penkiolikmetis mažeikiškis, buvęs Mažeikių gimnazijos mokinys Vytautas Tallat-Kelpša drauge su savo tėvais į okupacijos „mėsmalę“ pateko pirmąją trėmimų dieną. Tremtyje jis praleido 25 metus.
Atpildas – skaitytojų kantrybė
V. Tallat-Kelpša savo prisiminimus sudėliojo į rankraštį ir pavadino jį „Buvo buvo tikrai buvo“. Jo kopiją mažeikiškiai gali skaityti atėję į biblioteką.
Prisiminimų autorius į būsimą skaitytoją kreipėsi taip: „Buvau ir likau tik eilinis žmogus, pergyvenęs eilinį likimo skirtą gyvenimą, gyvenau, savo duoklę gyvenimui atidaviau su kaupu. Ne veltui gėriau, valgiau, kvėpavau ir naudojausi man prieinamomis žemės gėrybėmis.“
V. Tallat-Kelpša rašė, kad geriausias įvertinimas už trejų metų darbą, sisteminant ir surašant atmintyje išlikusią informaciją, bus, jei skaitantiesiems užteks kantrybės ir noro perskaityti likimo ujamo žmogaus prisiminimus.
Iš berniuko į vyrą
Tremtinys pasakoja, kad jau trėmimo pradžioje jis liko su mama, nes tėvas – buvęs pasienio policijos karininkas, vėliau Mažeikių apskrities policijos vadas Vladas Tallat-Kelpša – buvo vežamas kitame vagone.
Altajaus ir Krasnojarsko krašte mažeikiškiui teko dirbti įvairius darbus. Prisiminimų autorius akcentuoja: iš Lietuvos jis buvo išvežtas tebebūdamas vaikas, gimnazistas, tačiau teko greitai suaugti. Pirmiausia, kimbant į įvairius paauglio pečiams nelengvus darbus: piemenauti, vežti šieną, arti žemę, vėliau remontuoti šienapjoves. Vėliau imtis kalvystės. Mažeikiškis sau taikė posakį, kad bėda – ne mama, ji visko išmoko.
„Čia, katorgoje, tokių kaip mes, niekas neklausia, pasakyta – vykdyk. Buvau įsitikinęs: nori augti ir užimti geresnę vietą gyvenime, ieškok sau sunkumų. Ir tik juos išsprendęs įrodysi, ko esi vertas. Gyventi įdomiau, kada esi problemų sūkuryje“, – pamąstymais su skaitytojais dalijasi atsiminimų autorius.
Gyveno skurdžiai, bet tvarkingai
Ketvirtį amžiaus Altajaus ir Krasnojarsko krašte praleidęs V. Tallat-Kelpša aprašė kasdienio gyvenimo, buities sąlygas, sutiktus žmones ir patirtas įvairias gyvenimiškas situacijas.
„Namai buvo apgailėtini. Naujų niekas nestatė, o senukai susmegę į žemę. Neaišku, kada statyti. Nemažai namų be stogų, per slėnį traukė toks vėjas, jog papuvę stogai neatlaikydavo. Kad vanduo nebėgtų, lubos uždengiamos pavasarį nulupta maumedžio žieve, prispausta, kad vėjas nenuneštų. Viduje švaru. Grindys nedažytos, bet vos ne kiekvieną šeštadienį iššveičiamos. Virtuvės krosnis kiekvieną savaitę perbaltinama“, – rašoma mažeikiškio prisiminimuose.
Lietuvį stebino tai, kad vietiniai, sibiriečiai, netausojo gamtos. Tremtiniai rasdavo kelmų, kurių aukštis buvo metras ir dar daugiau.
„Niekas medžio, leisdamas nuo kelmo, nepjovė pasilenkęs. Kaip priėjo stačias, taip ir nurėžė! Sakysite, kiek pačios geriausios medienos paliko miške? Na ir kas, taiga didelė, medžių užteks. Taip samprotavo vietiniai“, – pasakojama prisiminimuose.
Vylėsi, kad šalia savų bus geriau
Buvusiam mažeikiškiui ir jo mamai Sibire keletą kartų teko keisti gyvenamąją vietą. Iš vienos vadinamosios fermos jie buvo perkeliami į kitą ir labiausiai bijojo prarasti ryšį su tėvu. Jiedu buvo susiradę savo vyro ir tėvo buvimo vietą, susirašinėjo su juo.
Keičiant gyvenamąsias vietas, V. Tallat-Kelpšą ir jo mamą šiek tiek guodė žinia, jog ten, kur juos iškelia, gyvena pažįstamų mažeikiškių. Jie vylėsi, kad šalia savų bus lengviau.
Vis dėlto teko išgyventi įvairių situacijų.
„Kambaryje, į kurį įsikraustėme, jau gyveno 3 tremtinių šeimos. Tiksliau, 3 mamos, turinčios po įpėdinį. Mudu su mama buvome aštunti. Priėmė mus be didelio entuziazmo. Supratau – kiekvienas nori gyventi kiek galima erdviau, o čia dar atkraustoma žmonių“, – rašė mažeikiškis.
Negandas ir sunkumus jis priimdavo kaip sudedamąją gyvenimo dalį. Anot prisiminimų autoriaus, negali būti visi geri, jautrūs ir nuoširdūs, reikia visokių, priešingu atveju pasaulis būtų nuobodžiai pilkas.
„Matyt, žmogui reikalingi stresai. Žinoma, ne tokie, kokius mūsų kartai teko pergyventi – tai per didelė kaina“, – dėstė mintis V. Tallat-Kelpša.
Stebėjo ir aprašė žmones ir papročius
Savo atsiminimuose mažeikiškis pasakoja sutikęs ir daug gerų žmonių.
Jis rašo apie dar Lietuvoje kalviavusį tremtinį kalvį Jonušą – draugišką, nuoširdų, tačiau iš pradžių nelabai norėjusį parodyti kai kurias kalvystės meno paslaptis.
„Matyt, visi geri specialistai serga šia liga“, – mąstė autorius.
Jis aprašė ir kai kuriuos sentikių papročius. Kai kurie jų, lietuvio akimis, buvo keisti. Pavyzdžiui, sentikiai niekada svečiui neduodavo atsigerti vandens iš to puodelio, kurį naudojo patys. Savo puodeliu pasemdavo vandens ir perpildavo jį į tą, kurį duodavo svečiui. Dar kitaip „kiržakais“ vadinti sentikiai niekada nesisėsdavo su svečiu valgyti, o per kai kurias religines šventes, panašiai kaip ir katalikai, negalėjo nieko dirbti.
Tėvynės ilgesys lydėjo visada
Savo prisiminimus V. Tallat-Kelpša susistemino ir padalijo į skyrius. Juose autorius rašė apie atskirus savo gyvenimo etapus. Vis tik, kad ir kaip klostėsi įvykiai, kad ir kokius žmones jis sutiko bei pažino, niekas nenuslopino tėvynės ilgesio.
„Reikia pajusti, pergyventi – ką reiškia Tėvynė, kai jos netenki. Atsiranda žmonių, priekaištaujančių, jog tremtiniams suteikiamos lengvatos, privilegijos. Žinoma, jie, tie žmonės, namuose irgi kentėjo. Sutinku ir nepykstu, bet galiu tik pasakyti jiems: Jūs ir nesuprasite, nepergyvenę patys, kas tai yra tėvynės netektis. Daug ko gali netekti žmogus, daug prarasti. Laikas visa tai užgydo, padeda užmiršti netektį. Tėvynės netekties ir laikas negali priversti užmiršti. Sulig kiekviena diena ji auga ir vis labiau“, – mintimis dalijosi tremtinys.
25 tremties metus V. Tallat-Kelpša vadina negandų, nepriteklių, kantrybės ugdymo, pažeminimo, patyčių ir pasityčiojimų, viso, kas tik gali būti pasaulyje blogiausia, laikotarpiu. Ir priduria: jį reikėjo iškęsti, susitvardyti…
Loreta BUTKUTĖ
