Prieš ketvertą metų Plungės ligoninei pradėjo vadovauti jauna ir energinga gydytoja Vanda Bučienė.
Jau seniai moteris vadovė nieko nestebina, tačiau, žinodami nelengvą šiandieninės medicinos situaciją, daug kas stebėjosi: ko ji lenda į tą galerą, gydytų kaip iki šiolei vaikučius, rūpintųsi šeima, augintų gėles…
Išgirdusi tokius mano pastebėjimus, gydytoja tik smagiai nusijuokia. Ne, ne toks ji žmogus, kad ramiai gyventų. Ji visa turi pasinerti į veiksmą, judėjimą. Tik tada laiminga, kai mato savo gyvenimo prasmę.
Ponia Vanda pasigyrė, kad gimė ir augo gražiausiame Lietuvos mieste, Klaipėdoje, mokslus baigė kitame, taip pat gražiausiame Lietuvos mieste, Vilniuje.
Vaikystė prabėgo tradicinėje lietuviškoje šeimoje. Tėvukas dirbo, mama namuose šeimininkavo, o ji augo tarp brolio ir sesės. Vaikystę prisimena kaip laimingiausią savo gyvenimo tarpsnį. Kad bus vaikų gydytoja, žinojo jau penktoje klasėje, tačiau suprato ir tai, jog studijuoti mediciną gali tik geriausi.
Ji ir buvo geriausia mokinė, todėl, vidurinę mokyklą baigusi aukso medaliu, net nedvejodama išvažiavo į Vilnių studijuoti medicinos. Ar niekada nesigaili? Kartais, kai būna labai sunku, pagalvoja, jog turėjo dideles galimybes, tačiau jomis nepasinaudojo.
Galėjo studijuoti ekonomiką, vienu metu buvo susižavėjusi chemija. Gal tik finansai nelabai rūpėjo, nes popieriais apsikrovus sėdėti – tikrai ne jos charakteriui.
Taigi nutarė tapti gydytoja. Kodėl vaikų? Todėl, kad visada labai juos mylėjo. Ištekėjo bestudijuodama ketvirtajame kurse – taip pat už mediko. Rodos, kitaip ir būti negalėjo – susitiko dvi artimos sielos, ko gero, visam gyvenimui.
1988 metais jaunų gydytojų šeima, baigusi mokslus, buvo paskirta dirbti į Mažeikius. Ne, ponia Vanda sako, šio miesto taip ir nepamilusi, nors ten ir gimė jų pirmoji dukra. Mažeikiuose ilgai negyveno. Dėl šeimyninių aplinkybių teko persikelti į Plungę.
Kurį laiką dirbo paprasta vaikų gydytoja, nors vienoje vietoje taip ir nenustigo – tai šen, tai ten dar dirbo, kaip žmonės sako, „iš šalies“.
Vyras jau buvo perėjęs į verslą, šeima statėsi namą ir jau augino dvi dukras. Gydytoja, prisiminusi tuos laikus, tik nusišypso – smagu buvo rengti pirmąjį nuosavą būstą sau… Jai visada patiko rūpintis dizainu, taigi turėjo kur pasireikšti.
Rūpėjo sužinoti, kas jų šeimos galva. Ponia Vanda sako, kad šiuo klausimu jos pažiūros gana senamadiškos – šeimininkas turi būti vyras, tačiau moters akyse blykstelėję šelmiški žiburiukai vertė tuo abejoti. Beje, energinga, jauna moteris buvo pastebėta: štai jau ketvirti metai ji – Plungės ligoninės vyr. gydytoja. Kas per tą laiką pasikeitė? Daug kas. Užtenka užeiti ligoninės vidun ir teks gerokai nustebti: sutvarkyti ir suremontuoti skyriai, daug naujų įrenginių. Paklausta, nuo ko pradėjo, gydytoja kiek pagalvoja ir sako – nuo priėmimo skyriaus, nes nelaimės ištiktas žmogus pirmiausia patenka čia. Vėliau viskas tarsi savaime judėjo į priekį.
Ar ligoninė šiais reformų laikais išliks? Gydytoja įsitikinusi – išliks. Šiuo metu čia yra 200 lovų stacionaras, kuriame veikia chirurgijos, traumatologijos, vidaus ligų, nervų ligų, vaikų ligų, akušerijos-ginekologijos, infekcijos ligų, tuberkuliozės ir reabilitacijos skyriai. Ateinančiais metais turėtų pradėti veikti slaugos skyrius. Konsultacijas teikia beveik 20 specialybių gydytojų-konsultantų, atliekami ultragarsiniai, rentgenologiniai, endoskopiniai bei laboratoriniai tyrimai. Sunku įsivaizduoti miestą, kuris turi puikias perspektyvas augti be ligoninės.
Tiesa, gerų specialistų trūksta, bet jie gali važinėti ir iš Klaipėdos, juk šiais laikais 50 kilometrų atstumas – vieni juokai. Be to, ligoninės vadovės nuomone, turėtų padidėti ir medikų atlyginimai. Juk negali šitaip ilgai tęstis. Gydytoja – optimistė, ko gero, kitaip ir būti negali.
Pasidžiaugiau, kad moteris – tikra Plungės patriotė. Ne, ji ir jos šeima nejaučia provincijos komplekso. Provincialu galima būti ir gyvenant dideliame mieste. O Plungė! Auganti pramonė, puikus kultūros centras, meno mokykla, muziejus, biblioteka. Kokia graži gamta, čia pat – Žemaitijos nacionalinis parkas, ežerai, upės. Gydytojos šeima vasarą mėgsta dviračiais išvažiuoti į gamtą. Be to, Plungėje jie turi daug draugų, artimų žmonių.
Žvelgdama į lieknutę, elegantišką ir iš pirmo žvilgsnio trapią pašnekovės figūrėlę, galvojau, jog moters išvaizda nedaug pasako apie jos stiprybę ir galimybes. Juk pagimdė ir augina trejetą vaikų. Jiems irgi reikia laiko – kaip ir namams, kad jie visada būtų šilti, jaukūs, vyrui ir galop sau. Juk labai svarbu būti ne tik vadove, bet ir išlikti moterimi.
Apie visa tai ir kalbėjome lietingą lapkričio vakarą.
Iš jos su meile pasakytų žodžių ir nuotaikos supratau: nors ir kokie svarbūs bei įdomūs būtų darbai, jai svarbiausia – šeima. Ir dar ji prašė būtinai parašyti, kad labai myli savo kolektyvą. Jos nuomone, tik medikai sugeba jausti tokią atsakomybę už žmogų, jo sveikatą.
Kalbino Donata BARTKUTĖ
Sauliaus NARKAUS nuotr.
Išbandymų metai neįveikė optimizmo
