Vakar turėjome švęsti pasaulinę sveikatos dieną. O ji dažniausiai praeina nepastebėta. Daugelis daktarų ir tądien neskiria Hipokrato nuo hipopotamo, o mūsų sulaukę savo kabinetuose bendrauja su ligomis, bet ne su žmonėmis. Jei apskritai bendrauja…
Kas mums lieka? Rūpintis savo sveikata patiems. Nors diena ir paskelbta pasauline, reikia prisiminti, kad visas pasaulis susideda iš mūsų, mažulėlių, o tokių skruzdėliukų jame – galybė, tad kiekvienas esame atsakingas už save.
Kažkaip keistai gyvename – tarsi atskirai egzistuotume mes ir mūsų organizmas, kūnas, lyg tas neregimas „aš“ dėvėtų visą sistemą kaip sezoninį drabužį. O jei dar sugalvojame, kad kūnas – tai narvas (ir ne pats ištaigingiausias ar patogiausias), kuriame virpa ir nenustygsta tokia puiki, tokia nemirtinga, tokia gyva siela… Tada rezultatas gali būti visiškai apverktinas.
Kartais puolame į kraštutinumus – tobuliname ir dailiname tai, kas mums atrodo kliūvantis aplinkai. Ką patys šiais perversmais užkliudome, geriau nemąstyti. Ilgą laiką nuo pat vaikystės mums atrodo, kad ligos puola kitus žmones, o mus jos paprasčiausiai apeis nepastebėjusios. Kažkoks išradingas humoristas kartą pastebėjo, jog sveikatą geriausiai apibūdina situacija, kai kiekvienąsyk skauda vis kitoje vietoje. Ir net jei ima įkyriai mausti vieną vietą, guodžiamės kitu sąmojumi: jei esi jau brandaus amžiaus ir pabudęs iš ryto jautiesi kaip agurkėlis, žinok – esi miręs.
Juokauti – tai gerai, daug geriau nei liūdėti ar pulti į kitą kraštutinumą – jausti tik negalavimus ir nerimą. Tapti nuolatiniu eskulapų pacientu – menkas malonumas, vien dėl to, kad tampi velniškai priklausomas. O atsirinkti negali – trūksta žinių ir patirties.
Todėl reikia klausytis savęs, – sako protingi medikai. Reikia girdėti ne tik tai, ką sako tau skyriaus vadovas, vyras arba žmona, vidinis balsas ar dar kas nors, verčiantis mus prarasti prigimtinę klausą ir suvokti, ko nori tavo kūnas, o ne tavo protas. Protas dažniausiai pataria tik viena: daryk viską, kad būtų geriau. Eik, lėk, skubėk, dirbk, prasiveržk pro visas užtvaras, kad pasiektum tikslą. Kokį? Kokį tas pats protas (o gal svetimi protai ar jų pavyzdys) tau yra padiktavęs.
Pastaruoju metu mokslininkai ypač domisi mūsų organizmo sveikatos sąsajomis su gyvenimo būdu, emocijomis, psichikos būsena. Pastebėta daug įvairiausių dalykų: šeimyninis gyvenimas sveikiau nei vienatvė, meilė – seratonino šaltinis, vienišiams net kraujospūdis linkęs šokinėti nuo jų vienišumo, turintieji su kuo atvirai pasikalbėti, rečiau serga peršalimo ligomis, virusai puola nusivylėlius…
Labiausiai įstrigo viena teorija: nepaaiškinami galvos skausmai, kraujospūdžio šuoliai į viršų ir į apačią, dažni peršalimai, virusinės infekcijos mus puola tada, kai sureikšminame žodį „reikia“. Tiksliau sakant, kai besąlygiškai paklūstame iš išorės primestai pareigai. Reikia dirbti iki išnaktų – dirbame. Reikia skubėti į korporatyvinį vakarėlį ar verslo lyderių balių – išgeriame tabletę ir važiuojame. Reikia gelbėti dėl kitų kaltės įstrigusį projektą – gelbėjame. Norime būti pirmieji, norime būti patikimi, norime gerai atrodyti kieno nors ar net visų akyse. Manome, kad tai yra mums svarbiausia.
Ir tada mūsų organizmas, mūsų narvas, mūsų vienintelis prieglobstis, mūsų variklis ir mūsų realybė, pasako: stop.
… Kartą poliklinikoje sutikau vieną labai garbų žmogų, kuris už patikimumą, darbštumą ir kolegiškumą buvo visų itin vertinamas ir gerbiamas. Jis pasakė: „Kaip gaila, kad posakį, jog didžiausias turtas – sveikata, taip nuvalkiojo ir aš laiku neįsiklausiau, nepatikėjau…“ Todėl net laiku atšventusieji pasaulinę sveikatos dieną galėtų dar sykį atsipalaiduoti ir sulaikę kvapą įsiklausyti, ko prašo mūsų amžinasis (mums amžinasis) variklis.
Audronė
Įsiklausyti ir išgirsti
