Praėjusį savaitgalį Mažeikių rajone, kaip ir visoje šalyje, buvo minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo lietuvių šeimų trėmimas į Sibirą. Kiekvienais metais tą dieną Lietuvoje prisimenami tremtyje žuvę lietuviai.
Šios datos minėjimo organizatoriai sako, kad vis sunkiau į tokius renginius prisikviesti jaunimo, vaikų. Baiminamasi, kad, tarp gyvųjų nebelikus tremtinių, savo kailiu patyrusiųjų tremties baisumus, viskas nukeliaus užmarštin. Todėl šių kraupių įvykių liudininkai raginami savo patirtį perduoti vaikams ir anūkams.
Pradėti nuo savęs
Gedulo ir vilties dienos minėjimų pagrindiniai organizatoriai – kultūros centrai ir bendruomenės.
Mažeikių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Elena Driaučiūnaitė „Santarvei“ sakė, kad praėjusio savaitgalio renginys prie Mažeikių traukinių stoties, skirtas Gedulo ir vilties dienai paminėti, sulaukė dėmesio ir praėjo sklandžiai. Kasmet ieškoma naujų būdų, kaip pritraukti daugiau žmonių, ypač jaunų.
„Jaunimą sudominti sunku, jis praktiškai į tokius renginius neina. Todėl reikia, kad ir vyresnioji karta parodytų iniciatyvą. Jei tremtinys atsivestų bent po vieną anūką, gal būtų kitaip. Reiktų pradėti nuo savų, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su tremtimi. Nieko stebėtino, kad jaunuoliai, kuriems tremtis yra svetima, ja nesidomi“, – kalbėjo E. Driaučiūnaitė.
Būtina skiepyti patriotizmą
Pasak pašnekovės, turi būti labai didelis patriotas, kad eitum į Gedulo ir vilties dienos minėjimą, kai tavo šeima ar artimieji nėra susiję su tremtimi.
„Jei mes neįskiepijame savo vaikams patriotizmo, tai iš ko jis atsiras? Dar kokie penkeri metai ir viskas vis labiau nugrims užmarštin, dar po kokių dešimties dvidešimties metų gal net sunku bus prisiminti, kur yra Sibiras ir ką ten išgyveno mūsų tauta. Todėl viskas priklauso nuo mūsų visų – ką įdėsime į jaunąją kartą“, – svarstė E. Driaučiūnaitė.
Pašnekovės teigimu, reikia pradėti nuo savęs, neužtenka tremtinius prisiminti tik birželio 14-ąją – tiesiog pastovėti prie traukinių stoties ir po metų ateiti čia vėl.
„Jau tapo įpročiu tik tą dieną ateiti prie geležinkelio stoties, pastovėti, atiduoti pagarbą, ir viskas. Po to visiems metams pamirštame tas vietas, iš kurių į tremtį buvo išvežti lietuviai. Užauga žolė, kurią prieš minėjimą nurauname, ir daugiau nebesidomime. O turėtų būti kitaip“, – savo nuomonę išsakė E. Driaučiūnaitė.
Domina vyresnius žmones
Apie tai, kad reikia pastangų išsaugant mūsų istoriją, sudominant ja jaunus žmones, kalbėjo ir Viekšnių kultūros centro direktoriaus pareigas laikinai einanti Inga Gudauskienė. Pasak jos, jau senokai pastebima tendencija, kad į tokius minėjimus, kaip Gedulo ir vilties diena, renkasi vyresnioji karta, kuriai dar aktualu, kas vyko Lietuvoje prieš beveik aštuonis dešimtmečius.
„Todėl, siekdami įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių, į minėjimą įjungėme ir Viekšnių gimnazijos gimnazistus. Būtent jų gauta dovana – nuotraukos iš projekto „Misija Sibiras“ – yra eksponuojamos pas mus, kultūros centre“, – kalbėjo I. Gudauskienė.
Pašnekovė sakė pastebėjusi, kad jaunesni žmonės labiau mėgsta parodas, susitikimus, o minėjimai, kur skamba daugiau lyrinės, o šiuo konkrečiu atveju – tremtinių dainos, yra patrauklesni vyresniems žmonėms.
„Gaila, kad su metais viekšniškių tremtinių gretos vis retėja, greit nebebus kam gyvai papasakoti savo išgyvenimų. Jau tapo tradicija, kad, prisimenant išėjusius anapilin, žuvusius tremtyje kraštiečius, yra perskaitomi jų vardai ir pavardės. Bent taip stengiamės, kad jie liktų mūsų atmintyje kuo ilgiau“, – sakė I. Gudauskienė.
Dėl to, kad jaunimas vangiai jungiasi į minėjimus, I. Gudauskienė įžvelgia ir suaugusiųjų kaltę, nes gana dažnai net nesistengiama jo sudominti.
„Reikia nebijoti iššūkių ir nesėkmių, jei kokiu renginiu nepavyko sudominti jaunų žmonių, reikia tiesiog ieškoti naujų idėjų, minčių, naujo formato, kaip pateikti norimą informaciją, kad ji būti priimtina visiems“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ieško įvairovės
Sedos kultūros centro vadovas Gintautas Griškėnas taip pat akcentavo, kad reikia ieškoti naujų būdų, kaip sudominti jaunimą, kad jis norėtų pažinti savo tėvų, senelių ir prosenelių istoriją.
Jis patikino, kad sediškiai pamažu žengia šia linkme. Šiais metais minint Gedulo ir vilties dieną nebuvo apsiribota vien tremtinių prisiminimais, buvo parodytas filmas „Purpurinis vakaras“.
„Manome, kad filmai įsimena geriau. Kai ausis girdi, o akis mato, turėtų neišnykti mūsų prisiminimai apie tremtį, apie sunkias lietuvių kovas dėl šalies laisvės“, – įsitikinęs G. Griškėnas.
Pakoregavo karantinas
Šiek tiek kitokią nuomonę išsakė Lūšės bendruomenės pirmininkė Vilma Sendrauskienė. Jos nuomone, kol bus gyvas bent vienas tremtinys, istorija išliks gyva, Gedulo ir vilties diena bus minima.
Ji pastebėjo, kad šiais metais minėjimo dienos renginius šiek tiek pakoregavo dėl COVID-19 pandemijos šalyje paskelbtas karantinas. Renginys ir Lūšėje buvęs kuklesnis ir mažesnis.
„Informacija buvo paskelbta, kas norėjo, tas susižinojo ir atvyko į minėjimą. Asmeniškai niekas nebuvo kviečiamas, ypač vyresnio amžiaus žmonės. Tie, kurie susirinkome, pabuvome, prisiminėme tragišką lietuvių tautos likimą“, – sakė V. Sendrauskienė.
Kiekvieno vaidmuo svarbus
Lūšės bendruomenės pirmininkė išsakė viltį, kad kitais metais, kai bus minima 80-oji sukaktis nuo trėmimų pradžios, bus galima surengti kur kas didesnį, gausesnį minėjimą.
„Tikimės, kad kitais metais joks virusas kojos nebepakiš ir bus galima surengti didesnį minėjimą, pakviesti daugiau žmonių“, – sakė V. Sendrauskienė.
Pasak jos, į Gedulo ir vilties dienos minėjimus paprastai atvyksta ne tik tremties baisumus išgyvenę žmones, bet ir jų vaikai bei anūkai.
„Jaunimas iš tiesų domisi savo šalies, savo šeimos istorija ir noriai dalyvauja tokiuose renginiuose, kuriuose iš pirmų lūpų gali išgirsti apie tai, kas įvyko beveik prieš aštuoniasdešimt metų. Be abejo, yra abejingų ir vyresnio amžiaus žmonių“, – pastebėjo pašnekovė.
V. Sendrauskienė pridūrė, kad kiekvienas mūsų rašome šalies istoriją – vieni pasakodami, o kiti klausydami ir perduodami savo žinias ateities kartoms.
