Janina Gribauskaitė-Tekoriuvienė – sediškių Matučių anūkė, vaistininkė, dabar gyvenanti Vilniuje.
Jos tėvai – Stefanija ir Sigizmundas Gribauskai į Lietuvą grįžo tik praėjus 35 metams nuo ištrėmimo – teisė sugrįžti, bet ne į gimtą šalį, šeimai buvo suteikta po 16 tremties metų, tad dar beveik du dešimtmečius Gribauskų pora pragyveno Liepojoje.
Janinos pasakojime – jos mamos ir jos pačios vaikystės prisiminimai.
Gyvenimas Sedoje
Esu išsaugojusi Mažeikių notaro Augustino Paltaroko patvirtintą trobos dovanojimo dokumentą bei namo projektą.
1938 m. pastatytą trobą Jacentas Ignaco Beržanskis (močiutės tėvas) 1940 m. padovanojo savo dukrai Stefanijai ir jos vyrui Kajetonui Matučiui.
Medinė, erdvi, su didelėmis salkomis, su dviem įėjimais, su giliu vandeningu šuliniu troba pastatyta netoli Varduvos upės, Bažnyčios gatvėje, bet ne visai prie kelio.
Jauniems žmonėms tokia dovana suteikė puikių galimybių ilgai ir laimingai gyventi. Į naują gyvenimą jie atėjo iš Žadeikių kaimo, vedini jau keturiais vaikais: Stefanija, Petru, Julija ir Stasiuku.
Sedoje visi buvo laimingi: ir mokykla, ir bažnyčia arti, ir žemės turėjo, ir gyvulius laikė…
Mamai visam amžiuj išliko šis miestas ir laimingos vaikystės prisiminimai.
Deja, laimės buvo žadėta trumpam.
Tremtis
Per 1948 m. trėmimą „Vesna“ visa Matučių šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną, Sujetichos kaimą (dabar – Biriusinsko miestas).
Kajetonas su vyriausia dukra – aštuoniolikos metų Stefanija, šešiolikos metų Petru, keturiolikos Julija bei trylikos Stasiu buvo siunčiami dirbti miško darbų į taigą. Grįžę iš miško vaikai tiesiog nepastovėdavo ant kojų.
Ką jiems virė ir ką jie valgė, man sunku suprasti, tik žinau, kad gyvenimas palengvėjo, kai iš Lietuvos gavo siuntinį su bulvėmis. Supjaustę akelėmis, tai, ko nesuvalgė, pasėjo. Rudenį jau turėjo bulvių, kurių irgi negalėjo visų suvalgyti, nes reikėjo sutaupyti kitų metų sėjai. Ištremti jie buvo gegužės mėnesį, todėl kad ir vasaros viduryje pasėtos bulvės geroje žemėje rudenį davė derliaus. Iki to laiko gyveno iš pajoko (valdiško maisto davinio – red. past.).
Laikui bėgant, Stefanija ir Julija pradėjo dirbti elektros skirstymo pastotėje, o tėvas su berniukais Petru ir Stasiu taip ir dirbo prie medienos paruošimo.
Mama Stefanija buvo namų šeimininkė ir darbo užteko, nes reikėjo pamaitinti šešių žmonių šeimą. Atsirado ožkos, paršeliai, padidėjo daržas…
Tame varge išgyveno visi Matučiai. Nė vienas nemirė, bet sunkūs darbai paliko pėdsakus visiems.
Vyriausioji dukra Stefanija, mano mama, ištekėjo už iš Puokės kaimo, prie Barstyčių, kilusio tremtinių Gribauskų sūnaus Sigizmundo, Julija – už Petro Anužio.
1962 m. Matučiai buvo reabilituoti ir galėjo grįžti į Lietuvą. Į Sedą sugrįžo Kajetonas su žmona Stefanija ir su savo jau suaugusiais trimis vaikais bei žentu.
Už tremtinio Sigizmundo Gribausko (vadinto Zigmu) ištekėjusi dukra Stefanija, nors ir buvo reabilituota, liko su vyru, kuriam nebuvo išduota teisė grįžti.
Gimtame krašte
Kai grįžo į Sedą, Matučių troboje jau gyveno penkios šeimos. Jų gražusis namas, nors ir neprižiūrimas, dar stovėjo tvirtas. Įkeldinti gyventojai, eidami vandens parnešti, sakydavo: „Į Matučių šulinį“, o šiaip, kad čia privataus gyvenimo būta, niekam galvos neskaudėjo.
Grįžusi visa šeima susikraustė į išnuomotą Milevičių ūkį Sedoje. Po kiek laiko Milevičiai sugalvojo sodybą parduoti, o Matučiai neturėjo pinigų, kad ją nusipirktų. Iš Sibiro buvo parsivežę tik dvi geležines lovas, savo pasidirbintą drabužinę spintą ir dar keletą daiktų.
Tuomet mano bočiai Kajetonas ir Stefanija išsikraustė į Domėnus. Ten kolūkis buvo pastatęs medinį namuką parduotuvei. Kajetoną įdarbino sargu ir leido gyventi antrame namo gale – mažame kambarėlyje su dar mažesne virtuve.
Vaikai išsilakstė kas sau: Julija apsigyveno Sedoje ir įsidarbino medicinos seserim Sedos ligoninėje, po kurio laiko su vyru persikėlė į Klaipėdą (jos vyras buvo jūrininkas), Petras išvažiavo į Plungę, Stasys – į Vilnių.
Matučių vaikai išsimokslinimo kaip ir negavo, tik Julija Sibire baigė medicinos mokyklą.
Domėnuose vyresnieji Matučiai nugyveno savo likusį gyvenimą. Kai Domėnų parduotuvę uždarė, jiems užleido visą namą. Tiesiog išvežė prekes ir paliko tuščią. Tas namo galas šeimoje ir liko vadinamas parduotuve, krautuve…
Pirma mirė Stefanija, bočius ilgai ją slaugė. Po jos mirties pats pasiligojo ir mirė. Abu palaidoti Grūstės kapinėse.
Gribauskų likimas
Stefanijos vyras Sigizmundas Gribauskas buvo kilęs iš turtingo ūkininko šeimos. Gribauskai papuolė į pirmąją trėmimų bangą – 1941 m. birželio 14 d. jie buvo ištremti į Altajų. 1947 m. sugebėjo pabėgti ir grįžti į Lietuvą, bet 1948 m. po kalinimo Šiaulių kalėjime vėl buvo ištremti, tik šį kartą – į Krasnojarsko kraštą, Sujetichą. (Sigizmundo mama išsislapstė ir antros tremties išvengė.) 1964 m. atėjo reabilitacija ir Gribauskams, tik be teisės gyventi Lietuvoje.
Buvo pasiūlyti du pasirinkimai – Latvija arba Estija. Pasirinko Latviją – ir Lietuva arčiau, ir latvių kalba panaši į žemaičių, ir žmonės tokie, kaip mes… Kadangi Sibire jau buvome gimusios ir mes su sese (aš – 1956 m., Julija – 1953 m.), mama kartu su tėvu nevažiavo: kur dėsies su mažom mergelėm…
Tėvas išvažiavo vienas, kad apsižiūrėtų, kur mus parsivežti. Liepojoje apsistojo pas savo krašto tremtinius Baltučius. Porą metų tėvas kūrėsi Liepojoje, o mes vienos gyvenome Sujetichoje. Kai tėvas įsidarbino prie gelžkelio, netrukus gavo butą, tada mes parvažiavome. Butas buvo bendrabučio tipo, su bendra virtuve, tik vienas mažas kambarėlis. Bet mudvi buvome laimingos: turim abu tėvus, einame į mokyklą… Jauni ir gražūs tada buvo mūsų tėvai – tik vos per trisdešimt metų.
Po kiek laiko tėvas gavo geresnį butą.
Liepoja – didelis miestas. Mudvi lankėm tarptautinę mokyklą, kur mokėsi latviai ir kitų tautybių vaikai. „Kitos tautybės“ buvo mokomos rusų kalba. Kadangi mudvi latviškai visiškai nemokėjome, lankėme ir baigėme rusišką vidurinę mokyklą. Neatsimenu jokio patirto pažeminimo dėl to, kad esu gimusi tremtyje. Ten iš tikrųjų buvo tautų katilas. Ir visada buvo pabrėžiama tarybinių tautų draugystė. Buvo ir latvių kalbos pamokų, ir gatvėje buvo ne vien rusų vaikai ir ne vien rusų kalba. Iki šiol galiu puikiai latviškai susikalbėti. Atmenu, kad mokykloje neleidau savęs vadinti trumpiniu Nina, visada pridėdavau – Janina.
Kad ir kaip tėvams norėjosi grįžti į Lietuvą, jie niekaip negalėjo tiek prasigyventi, kad įpirktų kokį butą ar sodybą kaime.
Kai mes, vaikai, jau seniai gyvenome Lietuvoje, kai aš jau buvau baigusi aukštąjį mokslą ir įgijusi vaistininkės profesiją, šiaip taip įtaisėme tėvams butą Plungėje.
Tad tėvai į Lietuvą sugrįžo tik po 35 metų – 1983-iaisiais.
Mano tremtinė mama – poetė
Kada mama pradėjo rašyti eilėraščius, tiksliai nepasakysiu. Manau, kad anksti. Juose – trėmimo skausmas. Kai baigėsi tremties vargai, kai išsopėjo skausmai, jos mintys dėliojosi ir rimavosi aiškiau ir prasmingiau.
Pirmoji eilėraščių knygelė „Kai pražydo alyvos“ išėjo 2001 m. – gyvenant Plungėje. Ji pati parašė, kad pirmas eilėraštis parašytas 1948 m. Suetichoje. O paskutinė penktoji knyga „Pasiilgau lietaus, savo svečio“ išleista 2017 m. Šiauliuose.
Mama, suprasdama išgyventas neteisybes, nekaltino konkrečių žmonių, bet mintys prasiveržia skausmu:
Nemaniau, kad tiesa
Grįš tokia ligota,
Murzina, basakojė,
Žila,
Prakeiksmu kankinta,
Deginta lauže,
Vargą išvargusi,
Šalčio ragavusi,
Raiša, pusiau akla,
Nuoga…
Bet ji parėjo į savo
Žemę, į mano širdį,
Į gimtą sodžių
Tokia ligota
Ateinančioms kartoms.
Priimkite tiesą
Bedalę ir apkabinkite,
Kad sušiltų.
Troba – tremtinių dalios atminimui
Atėjus nepriklausomybei, mama trobą Sedoje atsiėmė. Gyventojai buvo iškeldinti. Bet viskas buvo tiek nugyventa, kad reikėjo didelių pinigų jai atstatyti. Net tvartas buvo beveik visiškai nugriuvęs.
Mama valė, kalė, kuopė. Parsivežė ir pastatė iš Sibiro parsigabentus baldus: dvi metalines lovas, drabužių spintą ir rankų darbo spintelę. Atvažinėdavom vasarom, mano sesuo Julija bandė kurį laiką ten gyventi…
Atvažiuodama į Sedą vis žiūriu į apleistą ir tuščią trobą, kadaise labai laimingus mano bočių ir mamos vaikystės namus.
Atėjo mintis: nesu milijonierė, bet, kad ir kiek kainuotų, – atstatysiu šitą kadaise gražų gyvenimą. Juk pinigai patys savaime nėra nieko verti, jeigu už juos ko nors vertingo nesukuri.
Esu vaistininkė, holistinės medicinos terapeutė. Bus čia mano „sielos vaistinė“, bus čia mano gyvenimas, o visi kiti kambariai bus skirti tremtinių relikvijoms. Surinksiu rajono tremtinių daiktų istorijas. Tai nebus muziejus, bet čia gyvens liūdni ir graudūs tremties gyvenimo liudytojai.
Manau, kad saugoti savo istoriją turime patys, kad jos vėl neperrašytų svetimi.
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. iš Janinos GRIBAUSKAITĖS-TEKORIUVIENĖS archyvo
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
