Kiekvienas turėtume daryti tai, ką geriausiai mokame ir sugebame. Tai aksioma. Pavartojau tariamąją nuosaką, nes šis paprastas pasirinkimas mums kažkodėl ne visada pavyksta.
Gyvenu devintame aukšte, turiu keturis langus. Didžiausiame kambaryje nėra balkono, tad langas tiesiog „kabo“ virš gatvės ir šaligatvio.
Kai mūsų namą renovavo, mes, gyventojai, atsakingi už šį procesą, labai atidžiai stengėmės suvokti, kas siūloma projekte. Paprašėme pakeisti numatytus stumdomus įstiklintų balkonų langus į paprastus, kurie atsidaro, kadangi kitų namų gyventojai jau buvo susidūrę su tokių langų valymo problemomis. Tačiau, pamačiusi, kokį langą man stato tame didžiajame kambaryje be balkono, susinervinau. Žinoma, po laiko.
Patogesnius balkonus „apgynėme“, tačiau nepažiūrėjome, kokius langus suprojektavo pačiam namui. Langas – iš trijų dalių, šoninės dalys atsidaro, vidurinė – ne.
Toliau: balkonuose projektuotojai numatė apsaugas – išorės turėklus. Man tos apsaugos niekam nereikalingos, nebent gėlių loveliui įtvirtinti, nes atsistojusi balkone tikrai niekaip nepersisversiu pro jo langą – balkono grindys labai žemai, langai aukštai. O štai virtuvėje – kitas reikalas, tik krisk!
Iki šiol kiekvieną sykį šiurpstu, kai kas nors priartėja prie atviro lango, nes vidinė virtuvės palangė – ties papilve. O aukštesniam žmogui išvis jokių problemų tapti neplanuotu savižudžiu. Nes ten, kur reikia, jokių išorinių apsaugų nebuvo numatyta… Ir tai pražiūrėjome vartydami projektą.
Kurlink suku? Savotiško užburto rato link.
Įstatymai yra numatę, kad gyventojai privalo būti supažindinti su projektais, kuriuos planuojama įgyvendinti, jei jie nors kiek paliečia visuomenės interesus. Kad tokių projektų pakanka, galima įsitikinti pasižvalgius po Savivaldybės svetainės skelbimus. Ir tai ne vien namų renovacijos planai, bet ir naujos statybos, kitokios rekonstrukcijos.
Projektuotojai ir Savivaldybės administracijos specialistai nuolat akcentuoja, kad tokių pristatymų lankomumas ir mažeikiškių (rajono gyventojų) dėmesys yra menkas. Manau, tai natūrali žmonių, kurie neišmano, kaip skaityti projektus, suvokti, kas ten numatyta, reakcija. Todėl ir papasakojau mūsų namo langų istoriją – labai stengėmės būti protingi, atsargūs, tačiau klaidų išvengti vis tiek nepavyko. O kai renovacijos šaukštai po pietų, kai penkerius metus esi įpareigotas nieko nekeisti… Taip ir gyveni žiūrėdamas pro bet kaip nuvalytą langą. Negi lupsi jį lauk ir dėsi kitokį, patogesnį? (Į virtuvės langą įdėjau tinklelį, nors jis saugo tik nuo įskrendančių subjektų, bet kitiems mažiau poreikio svertis ir žvalgytis.)
Tai, kad mes nemažai trūkumų pamatome tik tada, kai projektas įgyvendintas, priminė ir mažeikiškės laiškas su nuotraukomis, liudijančiomis, kaip sunku iš Skuodo gatvės automobiliu pasukti kairėn – į Ašvos gatvę. Iš tiesų tvorelė, skirianti eismo kryptis, atrodo permatoma, tačiau, vairuotojui sukant į kairę, tvoros kampas kinta, jos pinučiai susilieja į vientisą matomą kliūtį ir priešprieša atvažiuojantį automobilį išvysti yra ganėtinai sunku. Projektas buvo patvirtintas, jam pritarta, džiaugėmės, kad Skuodo gatvė bus plati, joje įrengiamos žiedinės sankryžos, o ne šviesoforais reguliuojamos, tad tokia vizualinė „smulkmena“ mažai kam galėjo šauti į galvą.
Dabar vairuotojams ir už eismo saugumą atsakingoms tarnyboms tenka galvoti – ar minėtos mažeikiškės įžvalgos (jos laišką laikraštyje išspausdinome liepos pabaigoje) pakanka, kad tas eismo „mazgas“ būtų pakoreguotas. Pavyzdžiui, nuimta dalis tvoros.
Nors sakoma, kad laužyti paprasčiau nei statyti, būtų gerai, kad iš karto statytume taip, kad laužti nereikėtų. O tam reikia akylų specialistų, nes mums, eiliniams vartotojams ir gyventojams, tiek daug žinoti visais gyvenimiškais ir specializuotais klausimais nėra galimybės. Galvojant, kad iš panašių eilinių sudaromi ir politiniai sąrašai, akylumo bei išankstinio įtarumo, prieš tvirtinant projektus, reikėtų dar daugiau.
Audronė MALŪKIENĖ
