J. Mačio gyvenimo patirtys: mokytojas, karys, sukilimo dalyvis, valsčiaus viršaitis, tremtinys

1941 m. Birželio sukilimo dalyviai Viekšniuose. Šeštas iš kairės sėdi Juozas Mačys.
Nuotrauka iš Lietuvos kariuomenės kapitono J. Mačio dukros Živilės Mačytės-Antanaitienės asmeninio archyvo, publikuota žurnale „Karys“, 2014, Nr. 12.

Vasario 8 d. sukako 125 metai, kai Viekšnių valsčiaus Gyvolių kaime gimė pedagogas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, 1941 m. Birželio sukilimo vadovas, Viekšnių valsčiaus viršaitis, tremtinys Juozas Mačys (Mačius).
Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės kovų medaliais, sudėtingu šaliai laikotarpiu nevengęs atsakomybės, nepalūžęs po dvylikos metų kalinimo Vorkutoje, – taip būtų galima trumpai apibūdinti Lietuvos kariuomenės kapitoną J. Mačį ir jo gyvenimo kelią.

Prie Virvytės ir Ventos

J. Mačys gimė ir užaugo Santeklių miško pakraštyje, tarp Virvytės ir Ventos, kur jo tėvai savo rankomis pastatė trobelę, tvartelį ir daržinėlę.
„Mano tėvams gimė šeši vaikai, auklėjo mus griežtai, pratino prie darbo, patys rodydami pavyzdį. Žiemą mokydavomės skaityti, pirmieji elementoriai – maldaknygė „Aukso altorius“ ir giesmių knyga „Kantičkos“, – taip savo vaikystę dienoraštyje nusako būsimas Viekšnių valsčiaus viršaitis.
Prieš karybą J. Mačys mokytojavo Žiogaičių pradinėje mokykloje, kur jo mokiniu buvo poetas Leonas Skabeika, intensyviai lavinosi – baigęs vokiečių kalbos kursus jis dar mokėsi lotynų kalbos, studijavo Vilniuje, mokytojų seminarijoje.
1919 m. sausio mėn. J. Mačys savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Karo mokykloje.

Dalyvavo kovose už Lietuvą

Kai Lietuvą į geležinį apsiausties žiedą veržė bolševikai, bermontininkai ir lenkai, J. Mačys negalėjo būti įvykių nuošalyje. 1919 m. gruodį baigęs Karo mokyklą ir gavęs puskarininkio laipsnį, žemaitis pateko į mūšio laukus, kur kartu su devintuoju LDK Vytauto pėstininkų pulku kovojo prieš lenkus ir bolševikus. 1920 m. jam buvo suteiktas pėstininko leitenanto laipsnis.
Kraštiečio dukters Živilės Mačytės-Antanaitienės parašytoje pri-
siminimų knygoje „Virventas“ pažymima, kad J. Mačys buvo užgrūdintas kovose dėl Nepriklausomybės, tai liudija jam suteikti apdovanojimai: Savanorio medalis, Lietuvos nepriklausomybės medalis ir Latvijos išsivadavimo 10-mečio medalis bei DLK Gedimino 4-o laipsnio ordinas.
Trečiajame dešimtmetyje J. Mačys dirbo Karo mokykloje, kur būsimus karininkus mokė karinio meno, toliau gilino ir savo žinias.
1934–1940 m. kapitonas J. Mačys dirbo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo spaudos ir švietimo skyriuje, karinės bibliotekos viršininko padėjėju. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, jis buvo atleistas iš karo tarnybos, areštų ir trėmimų išvengė.
Kartu su šeima J. Mačys grįžo į Viekšnius.

Vertino nevienareikšmiškai

Lietuvos kariuomenės savanoris žinomas kaip vienas iš Birželio sukilimo Viekšniuose vadovų. Savo atsiminimuose jis rašo, kad jau 1941 m. birželio 23 d. sovietų valdžios miestelyje nebuvo.
„Septyni žmonės susirinkome į pasitarimą, kuriame buvo priimtas kreipimasis į Raudonąją armiją, raginantis nesipriešinti vietinei valdžiai, atiduoti ginklus. Jis buvo padaugintas šapirografu ir iškabinėtas miestelyje. Naktį į miestelį sugrįžo raudonarmiečiai, mūsų ginkluota sargyba išbėgiojo, vėliavos ir lapeliai buvo nuimti. Birželio 27-ąją Maigų miške susirinko apie dešimt žmonių, ginkluotų pistoletais ir šautuvais, man buvo pasiūlyta vadovauti. Taip aš tapau miesto komendantu“, – apie laikotarpį tarp okupacijų savo prisiminimuose pasakojo J. Mačys.
Pasak komendanto, tuo metu jis išleido kaimynus iš kalėjimo. Vieni už tai pyko ir vadino jį minkštaširdžiu, kiti – banditų karaliumi, nes jo vadovaujami partizanai savivaliauja, viską privalo tvarkyti jis pats.
Vokiečių kariuomenei okupavus mūsų kraštą, Viekšnių komendantas buvo spiriamas sankcionuoti žydų žudynes, tačiau jis griežtai atsisakė tai daryti, dėl to Viekšnių žydai buvo išvaryti į Mažeikius.

Pasmerktas į tremtį

Antrosios sovietų okupacijos metu už tai, kad buvo Viekšnių valsčiaus komendantas ir viršaitis, NKVD karo tribunolo J. Mačys buvo nuteistas 20 metų lagerio ir 5 metams tremties.
„Aš, gelbėjęs žmones iš baisios karo nelaimės ir jos sunarpliotų pinklių, lieku pasmerktas? Pasmerktas vien dėl to, kad nusikaltimų nepadariau, pavojaus Tėvynei metu buvau ten, kur kiekvienas doras žmogus privalo būti. Aš negalėjau ramiai tūnoti ir žiūrėti, kaip žudomas kunigas, kaip nušaunamas žydas. Mane apkaltino ir nuteisė pagal bendrą formulę, nors niekas neįrodė nė vieno mano nusikaltimo“, – apie nuosprendį rašė nuteistasis J. Mačys.
Nors iš tremties vietų viekšniškis daug kartų kreipėsi į įvairias SSSR teisingumo instancijas, jo laiškai nesulaukė jokių rezultatų, buvo gauti tik neigiami atsakymai, kad J. Mačys „nuteistas teisingai ir pagrįstai“, kad „kaltė visiškai įrodyta.“
Vorkutos, Abezės ir Uchtos lageriuose J. Mačys kalėjo 12 metų.

Pensija – septyni rubliai

Lagerio sunkumai, niūri kasdienybė ir vergiškas darbas nepalaužė viekšniškio. Dienoraštyje jis rašė: „Žmogus yra stiprus, kiek daug jis gali pakelti. Atrodo, kad viskas baigta, daugiau nebegaliu. O vis dėlto galiu, ir dar galėsiu, kol švies vilties žvaigždė.“
1956 m. birželį buvęs kalinys sugrįžo į Viekšnius, neturėdamas nei sveikatos, nei pinigų. Čia J. Mačys dirbo naktiniu sargu ir dar gavo invalido pensiją – septynis rublius per mėnesį.
„Parašiau pareiškimą vykdomojo komiteto pirmininkui, kad grąžintų man daržinę. Gavau du neigiamus atsakymus: vieną iš Aukščiausios Tarybos prezidiumo, kuriam rašiau dėl reabilitacijos ir pensijos, kitą iš Viekšnių – esą negali daržinės grąžinti, nes esu nereabilituotas“, – apie vargus gimtinėje savo atsiminimuose rašė J. Mačys.

Reabilitacijos nesulaukė

Palaužtas ligų buvęs Viekšnių valsčiaus viršaitis J. Mačys mirė 1966 m., jis palaidotas Palangoje. Iki viekšniškio taip siektos reabilitacijos dar buvo likę beveik ketvirtis amžiaus – J. Mačys buvo reabilituotas 1990 m. spalį.
Savo atsiminimuose apie paskutinius gyvenimo metus mūsų kraštietis rašė: „Mano Tėvyne Lietuva, mano sielvarto žvaigždele, kaip troškau darbuotis tavo labui. Bet jaučiu, kaip senka jėgos, kaip vėsta kraujas gyslose, ir dėkoju Apvaizdai, kad leido man parvykti į Lietuvą. Esu laimingas, kad galėsiu atsigulti amžinam poilsiui savo žemėje, Lietuvoje, kurią mylėjau ir kuriai darbavausi…“

1944-ieji žadėjo didelių permainų. Kokių, deja, niekas nežinojo, o labai gerų taip pat mažai kas tikėjosi. Į Naujųjų, 1944-ųjų, metų sutikimą Viekšniuose pobūvio organizatorius kpt. J. Mačys sukvietė visą patikimą valsčiaus inteligentiją, šaulių organizacijos narius, dalyvavo ir Aleksandras Zapkus. Jis tikrai turėjo girdėti ugningą kpt. J. Mačio kalbą: „Broliai lietuviai, visi jaučiame, kad karas eina į pabaigą. Kuris iš tų slibinų laimės – mūsų tautai nieko gero nelemia. Būkim tvirti ir viskam pasiruošę. Mes maža tauta ir idant neišnyktume, turime būti vieningi. Vienas kito nepardavinėkime. Tvirtai tikėkime, kad su Dievo pagalba laisvės sulauksime…“
Labai greitai paaiškėjo, kad kpt. J. Mačio žodžiai buvo pranašiški. Jau 1944 m. birželį Raudonoji armija įsiveržė į Lietuvą, visur paskui save palikdama kraujo upes. Kraujas buvo ne tik abiejose pusėse kovojusių karių… Tokiomis aplinkybėmis daugelis lietuvių šeimų buvo priverstos priimti labai svarbius sprendimus.
Ištrauka iš Stanislovo Abromavičiaus ir Daliaus Žygelio istorinės apybraižos „2 Aleksandro Zapkaus gyvenimai“. „Karys“, 2014, Nr. 12.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto