J. Siminkevičius: „Darbas visada buvo pirmoje vietoje“

Šiandien savo prisiminimų ir pamąstymų duris mums praveria daugeliui mažeikiškių žinomas ir pažįstamas Jonas Siminkevičius.

Žinomas, nes daugelį metų buvo matomas kaip aukštesnio ar žemesnio rango vadovas. Pažįstamas? Gal ne taip tiksliai, kaip apie save gali papasakoti pats žmogus.

Faktas – tai, kad šią vasarą, liepos pabaigoje, jis švęs savo 90-metį. 

VIEŠNAGĖ

Aukštas ir tiesus, inteligentiškas ir galantiškas, mandagus ir malonus. Pasitiko mane nusileidęs iš savo buto ketvirtame aukšte. Baltais marškiniais, su kaklaraiščiu ir kostiuminėmis kelnėmis, avintis batais. Pasisveikindamas ir vėliau atsisveikindamas galantiškai pabučiavo ranką.

Mums užlipus į butą, ten jau laukė žmona Albinutė (sakė, kad vyras visada taip vadino). Susėdome prie vaišėmis nukrauto stalo.

Menkai pakalbėjome apie šeimą, apie pramogas. Pašnekesys vis sukosi apie nuveiktus darbus. O kaip kitaip, jei mano pašnekovas pats pripažino: darbas jam buvo svarbiausias dalykas.

GIMTINĖ IR ŠEIMA

Gimiau 1936 metų vidurvasarį Anykščių rajone, Ožionių kaime. Šeimoje augome keturi vaikai – du broliai ir dvi seserys. Buvau jauniausias.

Tėvai ūkininkavo savo 15 hektarų žemėje, arė ir anksti mirusio brolio žemę. Nuo 12 metų jau mokėjau arti ir arklį pasikinkyti.

Tėvai buvo labai darbštūs, nesavanaudžiai, teisingi žmonės. Prisimenu, kaip tėvas išgyveno, kai reikėjo kolūkiui atiduoti gyvulius ir žemę.

AKADEMIJA IR… SEMINARIJA

1957 m. baigęs Skiemonių vidurinę mokyklą įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Studijų metais 6 mėnesius su studentų statybiniu būriu uždarbiavau Kazachstane, grįžęs nusipirkau akordeoną, gitarą ir kostiumą, už likusius pinigus kasdien valgiau valgykloje.

Prisimenant jaunas dienas, reikia pasakyti, kad buvau slapta įstojęs į kunigų seminariją. Neturiu kuo didžiuotis – baigti ją neužteko pašaukimo ir darbštumo. Ištempiau du slaptus kursus ir mečiau. Pasilikau prie agronomijos.

Agronomo diplomą gavau mokydamasis neakivaizdiniu būdu. Mat man baigus keturis kursus reikėdavo pusmetį atlikti gamybinę praktiką. Mane nukreipė į Molėtų rajoną, Skudutiškį. Po keturių mėnesių praktikos ėmė ir išrinko mane Skudutiškio kolūkio pirmininku.

Visaip prieštaravau: nesu nei komjaunuolis, nei partijos narys, neturiu jokios darbo praktikos… Nepadėjo. Kolūkio pirmininku Skudutiškyje dirbau penkerius metus.

ŠEIMA IR KARJERA

Skudutiškio felčeriniame punkte medicinos sesele dirbo trejais metais už mane jaunesnė Albinutė Sakalytė. Kartais ją pas sergantį žmogų nuveždavau, kartais pats vaistų užsukdavau. Kai bendrų reikalų vis daugėjo, sutarėme, jog reikia gyventi kartu.
Apsivedėme 1962-aisiais. Po dvejų metų gimė dukra Lidija, o sūnus Vaidukas – 1967-aisiais.

1965 m. į Skudutiškio kolūkį atvažiavo žemės ūkio ministras. Apžiūrėjo ūkį ir pasiūlė man užimti Molėtų rajono gamybinės žemės ūkio valdybos viršininko pareigas, būti rajono vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.

Labai su Albinute svarstėme – ar ne per aukštos tokiam jaunam žmogui pareigos, ar sugebėsiu. Ir iš kolūkio žmonės nenorėjo išleisti… Nutarėme, kad į kolūkio pirmininkus ar agronomus visada spėsiu, tad reikia pamėginti…

Nuvažiavau į Žemės ūkio ministeriją. Ten pasakė, kad reikia apsilankyti partijos CK, pas Antaną Sniečkų, ir Ministrų taryboje – pas Motiejų Šumauską.

Nueinu pas pirmąjį CK sekretorių Sniečkų. Sėdi toks mažas ir storas, popieriais ir knygomis stalą apsikrovęs. Sėstis nepakvietė, uždavė keletą ūkinių klausimų.

Parodė ant palangės vazone auginamą daržovę ir paklausė, ar žinau, kas tai yra. Atsakiau: „Kaliaropė.“

„Taip, – pagyrė už žinojimą, – griežčiai yra šūdas. Dabar pašarams auginsim kaliaropes.“
Taip buvau patvirtintas.
Pas Šumauską išgirdau tik bendro pobūdžio klausimų, kaip man sekėsi dirbti kolūkyje. Ir greit pasakė, kad pritaria mano kandidatūrai.

APIE MOLĖTUS IR LIUCERNĄ

Pradėjęs dirbti, apvažiavau visą rajoną. Dirvožemis prastas, paveiktas erozijos, kalvos plikos… O buvau gavęs užduotį – apželdinti kalvas, nes ūkiuose trūko pašarų. Važiavau pas mokslininkus, tariausi, kas galėtų augti ant prastos kalvų žemės. Priėmėme sprendimą – liucerna, bet sėklos Lietuvoje nebuvo.

Tie patys mokslo žmonės paaiškino, kad liucerna plačiai auginama Ukrainoje. Nuvažiavau, radau, bet jie už pinigus nesutiko sėklos parduoti. Tik… pakeisti į du traktorius „Belarus“. Vėl – ministerijos koridoriai. Gaunu du traktorius, pakraunam ir išvažiuojam.

Už du traktorius gavome 3 tonas pirmarūšės liucernos sėklos. Grįžus į Vilnių, buvo pareikšta, kad man duoda tik toną, kita sėkla bus padalyta kitiems kalvų turintiems rajonams.

Po kelerių metų iš tos vienos tonos liucerna augo jau ant 8 tūkstančių kalvų. Ten, kur neauga dobilai, kur sausa, liucernai patinka. Tas augalas nemėgsta „sušlapti kojų“. Jo šaknys siekia net du metrus.

Savo ekonominėje zonoje jau pirmavome.

Iš pradžių man nepatikęs Molėtų kraštas, kur 310 ežerų, neužmatoma Labanoro giria, kur prastą žemę gainioja vėjai, ilgainiui ėmė patikti. Apželdinus kalvas ėmė atsiverti gamtos grožis… Sėkmingas liucernos panaudojimas kalvoms apželdinti neliko nepastebėtas.

MOKSLINIS DARBAS

Dūkšte buvo surengtas seminaras, kuriame dalyvavo A. Sniečkus ir valdžios atstovai, Žemdirbystės instituto direktorius Antanas Budvytis. Ten gavau pasiūlymą rašyti mokslinį darbą. Dešimt metų dirbau prie disertacijos „Dirvožemio agrocheminių savybių įtaka liucernai Lietuvos rytų Aukštaitijoje“.

Tyrimams dirvožemį ėmiau Utenos, Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Molėtų rajonuose. Važiuodavau kartu su Albinute. Kur reikia, man padeda, o paskui išeina pasivaikščioti po gražias apylinkes. Rinkti duomenis tyrimams nebuvo paprasta.

Pirma nusipjauni 1 kvadratinį metrą liucernos. Tada kasi. Liucernos šaknys ilgos, reikėdavo duobę iškasti net iki 2 metrų gylio. Kiekvienoje tokioje duobėje atsiveria dirvos sluoksniai. Susiformavę dirvodaros procese jie skiriasi savo fizinėmis bei cheminėmis savybėmis (spalva, struktūra, sudėtimi) ir yra vadinami genetiniais dirvožemio horizontais. Iš kiekvieno tokio horizonto reikėjo paimti po 1 kg tyrimui. Be to, viską tiksliai sužymėti ir aprašyti.

Savo garaže atskirais pluoštais džiovinau liucerną, o gruntą vežiau į Kauno agrochemijos laboratoriją. Turėjau surinkęs 1,6 tūkst. mėginių, buvo padaryta tiek pat analizių.

1984 m. disertaciją parašiau, o 1985 m. ją apsigyniau. Ją ginant reikėjo naudoti vieną užsienio kalbą. Pasirinkau prancūzų, tai iki šiol klausau Prancūzijos radijo stočių.

Žemės ūkio akademijos taryboje surengtame gynime dalyvavo visų sovietinių respublikų ekonomikos institutų direktoriai.
Gavau 22 klausimus, sėkmingai atsakiau. Man buvo suteiktas žemės ūkio kandidato mokslinis laipsnis.
2002 m. Lietuvos mokslo taryba žemės ūkio kandidato laipsnį pakeitė į biomedicinos mokslo daktaro laipsnį.

Mokslinio darbo dirbti taip ir neišėjau. O kaip praktikui akiratis tapo platesnis ir supratimas apie augalą didesnis. Už tą laipsnį dar 50 eurų priedas prie atlyginimo buvo mokamas, o tas dvi raideles – „dr.“ – mažai kas prie mano pavardės pridėdavo.

MAŽEIKIUOSE

Prie sovietų valdžios buvo tokia praktika – panašiai kas dešimt metų aukšto rango vadovus perkelti į naują vietą. Pakvietė žemės ūkio ministras ir pasiūlė man tris rajonus: Lazdijus, Kapsuką (Marijampolę) ir Mažeikius.

Labai prašiau, kad neskirtų į Mažeikius, nes visiškai nežinojau Žemaitijos, žemaičių krašto. Niekas į tai neatsižvelgė. Ministras Medardas Grigaliūnas perkėlimo tvarka, t. y. toms pačioms pareigoms, perkėlė mane būtent į Mažeikius. Iš karto gavau keturių kambarių butą Naftininkų gatvėje, kur ir dabar gyvename. Ligoninės vyriausiasis gydytojas Stasys Bajerčius Albinutę įdarbino moterų konsultacijoje (jos specialybė – akušerė).

Mano būgštavimas, kad nemokėsiu sutarti su žemaičiais, nepasitvirtino. Apvažiavau kolūkius, sutikau daugybę puikių pirmininkų. Jokių nemalonumų dirbant su žmonėmis neiškildavo.

Atėjus Nepriklausomybei, mano pareigos buvo pervadintos – Žemės ūkio skyriaus viršininkas. Gana greitai buvau išrinktas rajono valdytoju, o Vygantas Ostrauskas – Savivaldybės tarybos pirmininku. Kaip kolegos mudu puikiai sutarėme.

Valdytoju išbuvau iki 1995 m. Po to dirbau Savivaldybės tarybos Žemės ūkio komiteto pirmininku. Dirbau ir visuomeniniu vicemeru, ir visuomeniniu mero patarėju. Buvau gavęs siūlymą grįžti į Žemės ūkio skyrių, bet nutariau nebedirbti valdiško darbo. Tai įvyko 2015-aisiais.

Išėjau iš darbo, turėdamas 79 metus ir 54 metų stažą.

VISUOMENINIAI REIKALAI

Tiesa, kai LKP (Lietuvos komunistų partija – red. past.) skyrėsi nuo TSKP (Tarybų sąjungos komunistų partija – red. past.), aš padėjau partinį bilietą ir nuėjau su valstiečiais – rajone įsteigiau Valstiečių partijos skyrių.

Džiaugiuosi, kad mano darbai buvo įvertinti. 2016 m. man buvo suteiktas Mažeikių garbės piliečio vardas, o 2020 m., kai dirbau Savivaldybės vicemeru, buvo įteiktas „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimas už ypatingus nuopelnus Lietuvos savivaldai, jos plėtrai ir stiprinimui.

Kokius savo darbus, pokyčius laikyčiau svarbiausiais?

Su vyskupu Antanu Vaičiumi parinkome vietą Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiai. (Albinutei vyskupas padovanojo rožinį. Dar ir dabar rožančių kalba…) Bugeniuose nėra kiaulių komplekso. Išsaugota Plinkšių ekosistema. Neįsileidome vokiečių verslininkų, kurie norėjo gaminti elektrą iš kukurūzų masės. Atlikta Renavo dvaro renovacija.

Darbas visada buvo pirmoje vietoje. Tikėjau, kad žmogus, kuris gerbia Įstatymą, laikosi jo ir juo vadovaujasi priimdamas bet kokius sprendimus, elgiasi teisingai ir išvengia daugelio gyvenimo klaidų.

Kol dirbau, aplankiau 15 pasaulio šalių. Visada norėjau sužinoti, pamatyti, suvokti daugiau. Ir dabar domiuosi tiek mūsų rajono, tiek Lietuvos, tiek pasaulio politika, svarbiausiais įvykiais.

KAIP „ĮSIAMŽINOME“ VERSLE

Mano gyvenime buvo ir nelabai ilga verslo atkarpa. Trys geri pažįstami 1995 m. nutarėme įsteigti bendrovę „Sikasta“. Lengvai iššifruojamas pavadinimas: Si – Siminkevičius, Ka – Kaminskas, Sta – Stankevičius. Pasistatėme benzino kolonėlę ir prekiavome naftos produktais. Mane paskyrė direktoriumi. Turiu pripažinti, kad mums sekėsi neprastai, bet po 8 metų nutarėme verslą parduoti. Taikiai išsiskyrėme viską draugiškai pasidalydami.

Mūsų verslą nupirko Romanas Songaila. Netrukus jis nusipirko ir Vėžaičių mėsos cechą, buvo jo direktorius, o mane pakvietė pavaduotoju. Dirbome tik trejus metus, nes nesisekė realizuoti produkcijos. Paskui Romanas surado mėsos kombinatą Šilutėje ir mūsų cechą pardavė.

Beje, Vėžaičiuose ir šiandien sėkmingai veikia mėsos kombinatas tuo pačiu pavadinimu – „Sikasta“.

DRAUGAI IR BENDRADARBIAI

Per 35 Mažeikiuose gyventus metus priešų neįgijau. Nedaug išgėrinėjome, tai ir draugų nedaug liko. Visada sutariau su bendradarbiais, kol dirbau, jie ir buvo draugais.

Bendrauju su buvusiais mūsų rajono kolūkių pirmininkais. Tai ne nostalgija aniems laikams. Tai paprasta vyriška bendrystė.

Prasidėjo viskas po Kęstučio Bekerio laidotuvių. Viską patys organizavome, nes iš namiškių nebuvo, kam to daryti. Paskui pasižiūrėjome vienas į kitą ir nutarėme, kad reikia palaikyti draugystę. Tad jau tris dešimtmečius kasmet, liepos 5-ąją, renkamės į susitikimą. Tradiciškai – šv. Mišios, kapinių lankymas, paskui – bendri pietūs, stengiamės jiems susiburti vis kitoje vietoje.

Iš pradžių buvom 38, metams bėgant, netekome 27 buvusių vadovų. Pernai susirinkome tik septyni, keturi neatėjo…

GYVENIMAS ŠIANDIEN

Gyvename su Albinute gerai. Netoli įsikūrusi puiki mūsų dukra Lidija mumis labai rūpinasi, bet, ką galime, stengiamės pasidaryti patys.

Mus labai palaužė staigi ir netikėta sūnaus Vaido mirtis. Jis su žmona ir sūnumi gyveno Amerikoje. Las Vegase naktį jam sustojo širdis. Gydytojams nepavyko išgelbėti.

Vaidą palaidojome Mažeikių miesto kapinėse. Mano Albinutė, galima sakyti, jau ir nebegrįžo į save. Mūsų vienintelis anūkas Klaidas gyvena Amerikoje.

Pirmasis ir vienintelis mūsų butas Mažeikiuose yra ketvirtame aukšte, tad ir nulipti, ir užlipti laiptais yra nebloga mankšta. Dar bet kokiu oru, kasdien, rytą ir vakare, nueinu po du kilometrus. Ir rytinės mankštelės netingiu padaryti.

Dar vairuoju, tad nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens važiuojame į sodą „Šaltinėlyje“. Ten tebedirbu agronomu. Turime šiltnamių, ežiose auginame braškes, spanguoles ir daržoves. Mūsų sode yra ir trešnių, ir slyvų, ir vyšnių, ir vynuogių, ir obelų, puikiai dera agrastai, serbentai. Šaldiklius kasmet prisikrauname uogų, prisisunkiam ne tik obuolių, bet ir vynuogių sulčių.

Sode mėgstu kartkartėmis pagroti akordeonu, bute to nedarau, kad netrukdyčiau kaimynams.

Stengiuosi rūpintis sveikata. Imuninei sistemai ir nuotaikai palaikyti kasdien suvalgome žalio česnako, citrinos, morkų. Galvoju, kad dėl to vis dar puikiai matau.

TARP EILUČIŲ

Maloniai besišypsantis aukštaitis galantiškai palydėjo laiptais į pirmą aukštą – iki daugiabučio lauko durų.

Pavasario vėjas po kiemą gainiojo saulės išdžiovintos žemės ir smėlio sūkurius, o aš vis dar mačiau ant palangės, stalo, kitų baldų sukrautus diplomus, pažymėjimus, garbės ir padėkos raštus. Jų labai daug ir visi išsaugoti. Nes svarbūs. Kaip realių ir žmonėms naudingų darbų liudytojai. Darbų, padarytų nesvarbu kokiu laiku, kokias pareigas einant, kokioje vietoje.

Šio straipsnio herojus toks ir liks mano atmintyje – nesivaikęs didelių turtų, nereikalavęs pripažinimo, nepraradęs pagarbos kitam žmogui bei sau pačiam.
Genoveita GRICIENĖ