Jau nervinuosi – už ką reikės balsuoti?

Šisbeitauskas

Su mažeikiškiais sekmadienį atsisveikinusiam Kalėdų seneliui grįžti į gimtąją Laplandiją turėjo būti lengviau nei čia atvykti – gamta privertė sniego, tad skraidinti elnių padebesiais gal nereikėjo, nors skrendant sugaištama mažiau laiko. Kita vertus, ko tam seneliui ir beskubėti: dovanos išdalytos, iki kitų metų laiko turi į valias, tad grįždamas gali ir ramiai pasižmonėti, pabendrauti su įvairių kraštų gyventojais, pasidairyti po svečias šalis.
Tiesa, per Tris karalius, kai Kalėdų senelis atsisveikino su mažeikiškiais, sniego buvo mažiau – daugiau ledo. Žiūrėdamas į iš tolimų šalių atkeliavusius išminčius galvojau, ko jie taip lėtai juda. Ir tik paskui supratau, kad tomis dienomis mūsų mieste šaligatviais skubėti nebuvo įmanoma – ledu juk taip greit nepavaikščiosi – nebent čiuoši ar įsitaisysi itin gerus batus su spygliukais. O kas tokių batų neturėjo, turėjo labai saugotis – dėl slidumo nukentėjusių aukų, kiek teko girdėti, buvo nemažai. Kas tau savaitgalį pasirūpins pabarstyti smėlį – visiems reikia ilsėtis.
Nekokie šią savaitę buvo ir keliai – sniego, ypač kaimuose, pridrėbė kaip reikiant, o valyti nelabai buvo kam. Tikriausiai dėl to atsirado ir tas sparnuotas posakis, jog į policijos prašymą pagal galimybes niekur nevažiuoti sureagavo tik kelininkai – tie išvažiuoti valyti kelių tikrai nesiskubino.
Grįžtant prie Trijų karalių šventės norisi pastebėti, kad šiemet žmonių nebuvo itin daug, nors oras pasivaikščioti buvo tikrai idealus. O atėjusieji nesigailėjo: ir linksmybių buvo, vaikams – saldainių kliuvo, kai kas grįžo su atlikėjų dovanėlėmis – kompaktinėmis plokštelėmis. Trys karaliai oriai atsisveikino su mažeikiškiais, tikėkimės, kad kitąmet užsuks ir vėl.
Iš miesto jau dingo ir Kalėdų eglutė: kažkaip buvome įpratę ją matyti ilgiau – esą ji žibėdavo iki kitų tautybių, daugiausia – rusų Naujųjų metų, bet kažkas, matyt, nusprendė, kad Nauji metai pas visus turi ateiti vienu metu, tad laukti jų pagal visus kalendorius neverta. Gal ir teisingai: ir apsaugos, priežiūros nebereikės, be to, ir elektra taupoma.
Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpiu pastebėjau į Mažeikius sugrįžusius nemažai emigrantų. Tai puiku, bet apmaudu tik tai, kad jie čia parvažiavo pailsėti, aplankyti artimųjų ir drauge su jais atšvęsti Naujųjų. Kai kurie iš tų parvykėlių atrodė kaip ir visi mažeikiškiai, elgėsi taip pat neišsiskiriančiai, bet buvo ir tokių, kurie, tikriausiai užsidirbę daugiau pinigėlių ir pusmetį ar daugiau pabuvoję užsienyje, labai norėjo tai pažymėti. Pačiam susidurti su tuo atveju neteko, bet apie tai pasakojo viską pastebinčios ir matančios pardavėjos. Jų žodžiais, tokie kelių dienų parvykėliai įžūliai demonstravo turintys daug pinigų, dosniai palikdavo grąžą – esą jums čia gyventi sunku, tad prisidurkit bent iš tų kelių centų – didelių sumų, aišku, niekas nepalikdavo, svarbu pasipuikuoti prieš kitus: močiute, ko tiek ilgai skaičiuoji centus, matau, kad vargšė esi, išvažiuoti užsidirbti niekur negali, tad imk eurą ir kuo greičiau susimokėjusi pasitrauk nuo kasos negaišindama mūsų brangaus laiko. Tokio stiliaus atvejų parduotuvėse pasitaikė ne vienas. Ne veltui sakoma, kad bjauriausiais ponas yra tas, kuris pats kilęs iš mužiko…
Dabar mūsų laukia kiek rimtesnės, labiau tautiškos datos – jau poryt minėsime Sausio 13-ąją, ne už kalnų ir Vasario 16-oji – dėl jos jau turiu šiokių tokių pastebėjimų. Šią dieną mūsų mieste jau ne pirmus metus organizuojamas bėgimas už laisvą Lietuvą. Viskas puiku, prasminga, sveika ir naudinga. Informaciniai plakatai apie šį bėgimą jau pasirodė autobusų stotelėse esančiuose didžiuliuose reklaminiuose stenduose. Pasakiau „jau“ ir suabejojau, ar tai teisinga: mano draugas įsitikinęs, kad tie plakatai po praėjusių metų šventės buvo dingę, o man atrodo, kad tebekabo tie patys pernykščiai plakatai, nes nurodyti 2018 metai. Jei tie plakatai nauji, tik su senais metais, išeitų, kad kažkas, matyt, taupumo sumetimais, negamino naujų ir pakabino tuos pačius senus plakatus net nepasistengęs ištaisyti vieno metų skaičiaus. Tad ir lieka galimybės spėlioti, ar ta informacija tebekabo iš praėjusių metų, ar pakabinti nauji, bet seni plakatai su klaidinga informacija. Kad ir kaip ten būtų, viskas tikriausiai atitinka tikrovę – kam tada švaistyti pinigus ir rūpintis naujais plakatais?
Kiek čia truks, prabėgs ir ta Vasario 16-oji, o toliau ne už kalnų ir kovo 3-ioji – Savivaldybių tarybų rinkimai. Jau žinome, už kokias partijas reikės balsuoti ir kas išsikėlė savo kandidatūras į rajono Savivaldybės mero postą.
Iki rinkimų vėl prisiklausysim ir prisiskaitysim visokiausių neįtikėtinų pažadų – teks itin atidžiai viską stebėti ir galvoti, kas yra įmanoma, o kas – ne. Mažeikiškiams patarčiau būti budriais ir neužkibti ant gražiausių bei saldžiausių pažadų ir įtikinėjimų, kurie po rinkimų ima ir išgaruoja kaip kamparas. Kiek pastebėjau, naivių, daug kuo patikinčių ir pasitikinčių žmonių yra nemaža, tad dėl jų ir yra baisiausia ir neramiausia.
Visokiausių pažadų lietus, aišku, pasipils ir interneto socialiniuose tinkluose – kažin ką bereikės veikti ir feisbuke? Beje, paskutiniuoju metu šioje erdvėje pasirodė ir ne vienas nepilnametis – nepasakyčiau, kad jiems čia vieta. Keista šiuo atveju ir tėvų pozicija – juk visi matom, kokių dalykų čia būna, tad ar jiems nebaisu, ko prisižiūrės, prisiskaitys jų atžalos? Ar tėvams tiesiog „dzin“, kur būna, ką veikia ir kuo domisi jų vaikai?