Jauniausią bitininką keičia dar jaunesni

Mažeikių rajone, Šerkšnėnų kaime gyvenanti Danutės ir Petro Puškų šeima augina bites. Bitininkavimu „užsikrėtę“ ne tik tėvai, bet ir trys jų atžalos.
SUVILIOJO… TUŠČIAS AVILYS Šeimos galva Petras – jauniausias rajono bitininkas. Vyras, šį pavasarį atšventęs trisdešimt antrąjį gimtadienį, bitininkauti pradėjo maždaug prieš dešimtį metų, kai pažįstamas bitininkas pasiūlė susirinkti bičių spiečių. Petras, gavęs matmenis, pats susimeistravo avilį ir jame ratuotąsias apgyvendino.Netrukus kaimynas padovanojo dar vieną šeimą. „Taip pamažu ir pradėjau, – sakė šerkšnėniškis. – Nors bitelėmis domėjausi gerokai seniau, kaupiau apie jas knygas, straipsnius.“ Pievėnuose gyvenančio tėvo sodyboje buvo tuščias avilys, kuris dar vaikystėje būsimą bitininką traukte traukdavo. Petras pripažįsta, kad tas avilys turbūt ir buvo pagrindinė susidomėjimo bitininkyste priežastis. SAPNUODAVO MEDŲ Didžiuoju savo mokytoju P. Puška vadina žinomą Lietuvos bitininką Algirdą Amšiejų. Iš jo šerkšnėniškis teigė labai daug išmokęs. Šiuo metu Petras studijuoja bitininkystę Lietuvos Veterinarijos akademijoje. Dvi vasaras praleido bitininkaudamas Anglijoje bei Norvegijoje. „Praėjusią vasarą, kai tėtis bitininkavo Norvegijoje, Renatas ir Gražvydas patys išsuko maždaug toną medaus, – pasakojo D. Puškienė. – Naktimis vaikai sapnuodavo medų ir juoduosius serbentus, kurie tais metais buvo gausiai užderėję. Tad, be medaus sukimo, dar reikėjo ir serbentus nuskinti.“ Puškų vaikai darbo nebijo. Tiek sūnūs, tiek šiemet pirmą klasę su pagyrimo raštu baigusi dukrelė Erika augina braškes. Patys jas ravi, skina, parduoda. Taip savo reikmėms pinigų užsidirba. Paklausti, ar nenorėtų vietoje kartais labai skaudžiai įgeliančių bitelių auginti, pavyzdžiui, triušius, vaikai choru atsakė, jog šių gyvūnėlių taip pat turi. DOVANA – MOTINĖLĖ Dvylikametis Renatas ir vienuolikametis Gražvydas praėjusią vasarą Rumšiškėse vykusiame Lietuvos bitininkų sąskrydyje buvo pripažinti jauniausiais šalies bitininkais bei parsivežė į namus daugybę dovanų. Vaikus padėkos raštais bei enciklopedijomis apie gamtą apdovanojo net žemės ūkio ministrė Kazimiera Danutė Prunskienė. Šiemet iš respublikinio sąskrydžio, vykusio Biržuose, šeima taip pat grįžo ne tuščiomis rankomis. Jaunėlė Erika piešinių konkurse užėmė pirmąją vietą. Mergaitė be galo džiaugiasi dovanomis – knyga, kuprine ir pliušiniu meškinu. Tėčiui puikiai sekėsi meistriškumo varžybose. Vertinimo komisija pagyrimų bei dovanų nepagailėjo ir Renato sukurtai žvakidei. Tačiau vertingiausia dovana – A. Amšiejaus Renatui padovanota Bakfast veislės motinėlė, kurią berniukas beveik dvi dienas nešiojosi… kišenėje. Jaunasis bitininkas net miegoti ėjo kartu su augintine, keletą kartų per dieną bėgdavo prie kūdros, kurioje „girdydavo“ bitelę, lašindamas jai keletą lašelių vandens. DIRBA KAIP SPECIALISTAS Dovanodamas motinėlę A. Amšiejus Renatui sakė, kad prie tų bitelių galės ir nuogam eiti, tokios jos būsiančios ramios. Pasak mamos, Renatas dirba kaip tikras specialistas. Bitei nutūpus berniukas ją švelniai nupučia. Nors įkandimų vis tiek retkarčiais pasitaiko. Būta ir labai skaudžių įvykių. D. Puškienė prisimena, kaip dar pačioje bitininkavimo pradžioje Erika, vos išmokusi vaikščioti, lazda bandė išvaryti po aviliu tupėjusią katę. Buvo pats bičių skridimas. Pajutusios bildesius bitės puolė mergaitę. „Greitąja išvežėme vaiką į ligoninę. Medikai ištraukė net šešiolika geluonių. Labai skaudžiai visa tai išgyvenome“, – su jauduliu kalbėjo mama. BIČIŲ LABAI BIJOJO Ponia Danutė prisipažino anksčiau labai bijojusi bičių. „Kai pirmą kartą vyras pakvietė eiti jam padėti, maniau, jog numirsiu iš baimės. Apsivilkau ilgą lietpaltį, apsiaviau guminiais batais, rankas paslėpiau guminėse pirštinėse, žinoma, užsidėjau kepurę. Taip „apsišarvavusi“ išėjau į bityną, visai negalvodama, kad bitės labai jautrios prakaito kvapui,“ – juokdamasi pasakojo D. Puškienė. Tačiau neilgai trukus moteris pati pradėjo vis dažniau užsukti į bityną. Vis įdomiau darėsi stebėti, kaip šie mieli vabaliukai gyvena, dirba. Suaugęs Danutės sūnus iš pirmosios santuokos, Darius, bitininkauja tik reikalui esant, didelio potraukio tam neturi. Moteris mano, kad mažiesiems vaikams bitininkystė yra beveik įgimta. Mat nuo mažens matydavo tėvą tuo užsiimant. „Mokytoja pasakojo, kaip Renatas pirmoje klasėje per pertraukas, kai kiti vaikai dūkdavo, sklaidydavo knygą apie biteles,“ – prisiminė mama. SŪNUMS DOVANOJO AVILIUS P. Puška šiuo metu augina per trisdešimt bičių šeimų. Kadangi šeimos namas yra gyvenvietėje, prie namų bitininkas savo augintinių stengiasi laikyti kuo mažiau. Petras sakė, jog prie namų gali būti ne daugiau kaip penki aviliai. Tad biteles tenka apgyvendinti kitur – jas išveža į Gaurylius, Juozapavą (Telšių r.). Tėvas abiem sūnums yra padovanojęs po avilį. „Renatėlis tada taip džiaugėsi, kad norėdamas kuo geriau prižiūrėti savo biteles, į bityną eidavo net keletą kartų per dieną“, – sakė mama.Kitais metais į bityną ruošiasi eiti ir Erika. Mergaitė sakė labai to laukianti. Kartą kaimynai pastebėję spiečių savo kieme, pasiūlė bites susirinkti. Petras tuo metu buvo išvykęs į Kauną. Tad darbas atiteko Renatui ir Gražvydui. Vaikai, apsivilkę žemę siekiančius tėvų chalatus, užsidėję didžiules kepures, rankose laikydami dūminę ir kitus reikalingus įrankius, išėjo pas kaimynus. Šie iš pradžių kiek nustebę, be to, vaikų, apsirengusių suaugusiųjų drabužiais, išvaizda kėlė juoką. Tačiau pamatę, kad Puškų atžaloms puikiai sekasi, vėliau negailėjo pagyrų bei stebėjosi – kaip berniukai viso to galėjo išmokti. Rūta KONČIUTĖ Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO: Puškų šeima didžiuojasi gautais apdovanojimais.