Nuotr. iš Užsienio lietuvių dienraščio „Draugas“, 2002 m. rugpjūčio 7 d.
Skautų idėjos patraukia, užvaldo, neįmanoma jų atsisakyti, kad ir kokius išbandymus siųstų gyvenimas, – taip galima apibūdinti mūsų rajone prieš šimtą metų gimusio Alfonso Vėlavičiaus, likimo nublokšto už Atlanto, visuomeninę veiklą.
Datos sutampa
Vadovaudamiesi skautijos pradininko Roberto Baden-Powellio išdėstytomis idėjomis, skautai siekia ugdyti savo narius kaip dorus, kilnios dvasios, tvirto būdo, sveikus, sąmoningus, mylinčius gamtą žmones, piliečius, naudingus savo valstybei.
Jų šūkis: „Dievui, Tėvynei, artimui“, o pošūkis: „Budėk!“
Prieš 100 metų buvo įkurta visus mūsų šalies skautus vienijanti organizacija – Lietuvos skautų asociacija, kuri po aštuonerių metų buvo pervadinta į Lietuvos skautų sąjungą.
Simboliška, kad tais pačiais Lietuvos skautų organizacijos įkūrimo metais, sausio 9 d., Mažeikių apskrityje, netoli Viekšnių, Svirkančiuose, gimė Alfonsas Vėlavičius – inžinierius, Tėvynės apsaugos rinktinės narys, skautas, išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose visuomeninis veikėjas.
JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“ A. Vėlavičiaus 70-mečio proga Alfonsas Nakas rašė: „Mokslas vieno kambario keturių skyrių pradinėj mokykloj jam gerai sekėsi. O tėvų ūkyje augo dar septyni vaikai, tai jo, aštuntojo, jauniausiojo darbo rankų nebereikėjo ir jis buvo išvežtas į Mažeikius didesnių mokslų siekti.“
Dalyvavo Sedos kautynėse
Mažeikiuose skautai pradėjo organizuotis 1923 metais, kai buvo įkurta Prutenio ir Vaidevučio draugovė. Po metų skautų draugovė buvo įkurta ir tuometinėje vidurinėje mokykloje. Ši data laikoma skautų organizacijos Mažeikių gimnazijoje įkūrimo data.
Skautų veikla A. Vėlavičius susidomėjo mokydamasis Mažeikių gimnazijoje. Tuomet, 1935-aisiais, gimnazijoje veikė 4 draugovės, buvo 96 skautai.
A. Vėlavičiui baigiant gimnaziją draugovėje buvo 37 nariai. Mažeikių gimnaziją būsimasis inžinierius baigė 1940-aisiais, atestatą gavo birželio 14-ąją, kai Lietuvos laisvei buvo likusi viena diena.
A. Vėlavičius įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, inžinerijos fakulteto statybos skyrių, tačiau jo užbaigti nespėjo – 1943 metų pavasarį naciai universitetą uždarė.
Kaip pažymi A. Nakas, kartu su nemažu būriu patriotiškai nusiteikusių jaunuolių A. Vėlavičius stojo ginti Tėvynės nuo artėjančių sovietų karių: 1944 m. vasarą jis įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę, spalį dalyvavo mūšiuose prie Sedos.
Apie šimtas karių šiose nelygiose kautynėse žuvo, apie 30 lietuvių ir vokiečių kareivių, neturėdami kitokios išeities, pasidavė į nelaisvę, likusieji gyvi savanoriai per Barstyčius pasitraukė Klaipėdos link.
Likimas lėmė, kad mažeikiškis su visais kitais išlikusiais žmonėmis Rytprūsiuose kasė apkasus, statė bunkerius, po to pasiekė Daniją ir čia sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Skautų veiklos neapleido
Išmokęs danų kalbą buvęs karys savanoris dirbo alyvos bendrovės inžinerijos departamente, vedė lietuvę Danutę, su kuria užaugino tris sūnus.
1953-aisiais šeima gavo JAV vizą ir įsikūrė Detroite. A. Vėlavičius po penkerių metų baigė šio miesto universitetą.
Nuo pat atvykimo jis 31-erius metus dirbo automobilių koncerne „General Motors“, savo vardu bendrovei paliko šešis inžinerijos patentus. Išėjęs į pensiją A. Vėlavičius apsigyveno Sunny Hills.
Tai, kad skautija mūsų kraštiečiui buvo įaugusi į kraują ir jo nepaleido, liudija ir A. Vėlavičiaus veikla išeivijoje: į šį judėjimą jungėsi visur, kur tik trumpiau ar ilgiau gyveno: Kopenhagoje, įsteigus lietuvių jaunimo sambūrį „Ramovė“, dvejus metus buvo jo valdybos pirmininku, Detroite taip pat dvejus metus – skautų „Baltijos“ tunto vadovu.
A. Vėlavičiui niekada netrūko visuomeninės veiklos. Kaip pažymi A. Nakas, mūsų kraštietis buvo Lietuvių bendruomenės (LB) Detroito apylinkės narys, JAV LB krašto valdybos narys-iždininkas, vienas iš Vinco Kudirkos šeštadieninės mokyklos Detroite steigėjų, pirmojo tėvų komiteto dalyvis. Įsikūręs Sunny Hills A. Vėlavičius kelias kadencijas pirmininkavo šios vietovės LB apylinkės valdybai. Jo parašas figūruoja ir po Lietuvių bendruomenės kreipimosi, kai buvo renkamos aukos užsidarius Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir Lietuvių informacijos centro Vašingtone įstaigoms, kuriomis buvo stengiamasi išlaikyti ir stiprinti Lietuvių bendruomenės organizaciją.
Straipsnio autorius pažymi: A. Vėlavičius Lietuvą mylėjo ne vien žodžiais, bet ir širdimi, jai atgavus laisvę, bent kas antrą vasarą su žmona Danute keliavo į mylimą Žemaitiją ir į žmonos tėviškę Suvalkiją, kur vis praleisdavo po porą mėnesių.
A. Vėlavičius mirė 2002 m. birželio 8 d.
