Jonas Beržanskis. Įvairiapusiai gebėjimai ir lietuvybės idėjos

Be kitų savo veiklų, Jonas Beržanskis buvo senojo baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vienas iš įkūrėjų ir pirmasis vaidila.

Liepos 12 dieną sukanka 85 metai, kai mirė teisininkas, visuomenės veikėjas, publicistas, vertėjas, knygnešys Jonas Beržanskis.
Lietuvos tautinio atgimimo skatintojas ir puoselėtojas gimė, užaugo ir pirmuosius tautiškumo žingsnius žengė mūsų krašte.

Puoselėjo Lietuvos finansų sistemą

J. Beržanskis-Klausutis gimė 1862 metų rugpjūčio 25 dieną Viekšnių valsčiuje, Pluoguose, laisvų ūkininkų Jono ir Barboros Beržanskių šeimoje. 1883 metais jis baigė Šiaulių vyrų gimnaziją. Už gerą mokymąsi buvo įrašytas į vadinamąją gimnazijos aukso lentą.
Tais pačiais metais J. Beržanskis įstojo į Peterburgo universiteto matematikos fakultetą, kurį baigė 1888-aisiais. Šiame universitete iš Viekšnių krašto kilęs jaunuolis baigė ir Teisės fakulteto pirmąjį kursą.
Toliau, gavęs paskyrimą, jis atvyko į Varšuvą ir, dirbdamas mokesčių inspektoriumi, tęsė teisės studijas. Paskui mokesčių inspektoriumi tarnavo įvairiose Rusijos gubernijose.
Nuo 1918 metų iki išėjimo į pensiją 1933 metais J. Beržanskis dirbo Lietuvos valstybės kontrolėje ir patarėju Finansų ministerijoje. Be to, buvo Vyriausiosios valstybės komisijos Lietuvai karo padarytiems nuostoliams apskaičiuoti pirmininku ir savo žiniomis bei gebėjimais prisidėjo prie Lietuvos finansų sistemos kūrimo.

Prisidėjo prie knygnešių veiklos

Tačiau kraštietis ne tik dirbo valdiškose tarnybose, bet ir aktyviai dalyvavo XIX a. pab.– XX a. pradžios tautiniame sąjūdyje. Tam įtakos galėjo turėti tai, kad dar jaunystėje J. Beržanskis matė, kaip motina priimdavo ir slėpdavo lietuvišką spaudą, kaip ją išskirstydavo ir perduodavo knygnešiams. Todėl būdamas gimnazistu, studentu jis ir pats prisijungė prie knygnešių veiklos. Iš pradžių, mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, buvo slaptos gimnazistų bibliotekėlės vedėjas. Biblioteką, kurioje buvo apie 3 tūkst. knygų, slėpė grafo Vladimiro Zubovo tėvų namuose.
Drauge su broliu Liudviku J. Beržanskis vienas pirmųjų tarp gimnazistų per pertraukas pradėjo kalbėti lietuviškai. Tam reikėjo drąsos, mat tuometė Šiaulių gimnazija buvo rusinimo židinys.
Peterburge 1884–1885 metais Jonas ir Liudvikas Beržanskiai leido laikraštį „Žinių nešėjas“. Studijuodamas Varšuvoje J. Beržanskis kartu su Vincu Kudirka dirbo Lietuvių studentų draugijoje, prisidėjo prie laikraščių „Varpas“ bei „Ūkininkas“ įkūrimo, palaikė ryšius su Jonu Basanavičiumi. Kraštietis rėmė slaptą spaudos gabenimą, buvo jos platintojas ir knygnešys.
Pasirašydamas Dagio J-K, J. Kadagio, Klausučio, Vapsvos, Keleivio slapyvardžiais, J. Beržanskis rašė to meto leidiniams: „Varpui“, „Aušrai“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgai“, „Žinyčiai“ ir kt.

Visur suspėdavo

Visur, kur gyveno ir dirbo, J. Beržanskis buvo aktyvus įvairių labdaros, švietimo, mokslo, visuomenės draugijų narys arba pirmininkas.
1905 metais jis dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Buvo vienas pirmųjų Lietuvių mokslo draugijos narių. 1928 metais įkūrus Lietuvos bajorų draugiją, J. Beržanskis buvo išrinktas šios draugijos pirmininku.
Už ypatingus nuopelnus 1933 metais šalies Prezidentas J. Beržanskį apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Tyrė giminės genealogiją

Teigiama, kad J. Beržanskis buvo poliglotas – be lietuvių kalbos, mokėjo anglų, graikų, latvių, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, slovėnų, vokiečių kalbas.
Dar paauglystėje jis ėmė tyrinėti savo šeimos genealogiją. Didelį įspūdį jam buvo palikę tėvų pasakojimai apie tai, kad Beržanskių giminė neva yra kilusi iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Klausučio. J. Beržanskis pasiryžo giminės kilmę įrodyti dokumentais, nors draugai ir brolis tuo nelabai tikėjo.
Dvylika metų J. Beržanskis rinko istorinę, archyvinę medžiagą. Carinės Rusijos imperijos sąlygomis tai padaryti buvo nelengva: valdininkai trukdė naudotis archyvais, o užgrobę valdžią bolševikai konfiskavo J. Beržanskio sukauptus dokumentus ir duomenis.
Tik nepriklausomoje Lietuvoje savo paieškų rezultatus mūsų kraštietis išspausdino šeimos genealogijos studijoje „Lietuvių heraldika“. Šį J. Beržanskio darbą oficialiai patvirtino Lietuvos bajorų sąjunga ir notaras.
Loreta BUTKUTĖ
Nuotr. iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto