Joninės ir Rasos – vienos iš svarbiausių šeimos švenčių

Ilgiausia diena ir trumpiausia naktis yra apipinta mitais bei legendomis – nuo seno buvo tikima stebuklinga jos galia. Kazio VOZGIRDO nuotr.

Kitą savaitę visų laukia šių metų ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Šią naktį švenčiamos Joninės, kitaip vadinamos Rasomis. Tai viena didesnių metų švenčių, kai pagerbiami ir sveikinami Jonai, Janinos ir Rasos.
Šį kartą „Santarvės“ pašnekovai – šiais vardais apdovanoti medikai – būtent jie yra vieni svarbiausių žmonėms ateinant į pasaulį, juos gelbėjant ir gydant. Mintimis apie tėvų jiems parinktus vardus, šventės svarbumą, jos minėjimo tradicijas pasidalijo mažeikiškiai gydytojai Rasa ir Jonas Žulpos bei viekšniškis farmokotechnikas Jonas Beržanskis.

Apipinta legendomis ir mitais

Joninių ar Rasų naktis nuo seno apipinta įvairiomis legendomis ir mitais. Istoriniuose šaltiniuose sakoma, kad birželio 24-osios išvakarėse moterys rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad surinktos šios dienos vakarą jos įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Žolelių rinkimas kitaip būdavo vadinamas kupoliavimu.
Jaunos netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Šiuos vainikus jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Jais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš vainikų spėdavo ateitį.
Be to, manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės.
Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje.
Su Joninėmis, Rasomis siejamos ir paparčio žiedo paieškos.
Etnologų teigimu, senovės lietuviai tikėjo, kad per šventės vidurnaktį žydi papartis. Buvo sakoma, kad tas, kuris suranda ir nuskina šio augalo žiedą, moka skaityti kitų mintis, kiaurai mato, kur pinigai ir brangenybės paslėptos, būna sveikas ir laimingas. Vieni sako, kad paparčio žiedas kaip beržo žirginių dulkelė, kiti – kad baltas ir apskritas kaip karoso žvynas.

Vardų parinkimo motyvai – įvairūs

Nors birželio 24-oji yra ir Rasos šventė, tačiau Rasos tarsi paliekamos nuošalyje, pirmenybė teikiama Jonams.
Mažeikiškė gydytoja akušerė ginekologė Rasa Žulpienė teigė, kad ji gimė Joninių, arba Rasų, dieną, todėl tėvai jai parinko tokį vardą.
„Pavadino Rasa, nes vardas Janina jiems atrodė nelabai gražus ir nešiuolaikiškas. Džiaugiuosi tokiu jų apisprendimu. Smagu gimti išskirtinę, visuotinės šventės dieną, nes niekas nepamiršta tavo gimtadienio“, – linksmai kalbėjo pašnekovė.

Rasai ir Jonui Žulpoms Joninės – viena svarbiausių šeimos švenčių.

Nors pati ir netapo Janina, likimas taip susiklostė, kad beveik prieš 30 metų susituokė su Jonu. Jonas Žulpa – taip pat gydytojas. Jis – ortopedas traumatologas. Vyras teigė, kad jam tėvai tokį vardą parinko, nes jis jiems buvęs tiesiog gražus.
„Nėra jokio kito argumento, dėl ko mane pavadino Jonu. Tai nesusiję ir su gimimo diena, kurią švenčiu gegužės mėnesį. Tiesiog parinko, ir tiek“, – pasakojo gydytojas.
Vaistinėje dirbantis Jonas Beržanskis prisiminė, kad jam vardas parinktas senelio garbei.
„Senelis mirė iki man gimstant, todėl tėvai nusprendė savo jauniausią sūnų pavadinti jo garbei“, – kalbėjo vyras.

Seniau būdavo linksmiau

Sutuoktiniai Jonas ir Rasa Žulpos sakė, kad jų šeimoje tiek Rasos, tiek Joninės yra svarbios ir švenčiamos vienodai.
„Nėra taip, kad darytume dideles šventes, piknikus. Tai labiau smagi šeimos šventė“, – teigė R. Žulpienė.
Moteriai pritarė ir sutuoktinis: „Mums ji – viena iš didesnių šeimos švenčių. Mes paminime Velykas, Jonines, arba Rasas, ir Kalėdas.“
Pašnekovai prisiminė: jaunystės laikais jų Joninės-Rasos būdavusios daug linksmesnės ir triukšmingesnės.
„Kai vedžiau, tai uošvijoje jau švęsdavome daugiau ir su laužais, ir su pasisėdėjimais. Visokių Joninių yra buvę. Teko pabraidyti ir per stebuklingas rasas, ir nemažai šviečiančių jonvabalių pamatyti“, – juokėsi J. Žulpa.
Kad anksčiau Joninių šventės būdavusios smagesnės, „Santarvei“ sakė ir J. Beržanskis.
„Labiau švęsdavau, ypač kai būdavo didelės Joninių šventės Viekšnių pušyne, – šokinėdavom ne tik apie laužus, bet ir per juos. Vėliau tokių renginių kaip ir nebeliko arba jie būdavo kur kas kuklesni“, – kalbėjo vyras.
Pašnekovas pridūrė, kad pastaruoju metu Jonines dažniausiai švenčia su draugais – pasibūna drauge, pasidžiaugia draugija.

Tradicija – ąžuolo vainikas

Nors Joninių tradicijos, papročiai, apeigos per dešimtmečius gerokai pasikeitė, iki šiol išlikusi tradicija per šią šventę pinti ąžuolų lapų vainikus ir jais padabinti varduvininkus. Per minėjimą deginami laužai, plukdomi vainikai.
Šie vainikai – kone svarbiausias šventės akcentas. Jie dovanojami Jonams ir Janinoms, sulaukia jų ir Rasos.
„Visada gaunu dovanų ąžuolo lapų vainiką. Jis dar ir po Joninių kurį laiką kabo ant namo durų, kad būtų matoma ir žinoma, jog čia gyvena Jonas“, – šypsodamasis kalbėjo J. Beržanskis.
Rasai ir Jonui Žulpoms taip pat yra dovanojami ąžuolo lapų vainikai ir gėlės.
„Kažkokių ypatingų dovanų vardo dienos proga neperku, tai daugiau emocinė šventė, dažniausiai įteikiu gėlių, saldumynų“, – apie tai, kaip pasveikina žmoną, kalbėjo J. Žulpa.

Pavadintų ir vaikus, ir anūkus

Jonui Beržanskiui vardą tėvai parinko norėdami pagerbti jo senelį.

„Santarvės“ kalbinti pašnekovai sakė vaikystėje nesulaukę patyčių ar užgauliojimų dėl savo vardo. Netgi atvirkščiai – daug kam jie patikdavę. Galbūt todėl jie norėtų, kad jų anūkai ar proanūkiai būtų pavadinti Jono vardu.
„Turėti anūką Joną gal ir norėčiau, bet, manau, galutinį sprendimą turėtų priimti patys tėvai, kaip ir mes kažkada patys nusprendėme, kaip pakrikštyti savo vaikus“, – kalbėjo R. Žulpienė.
Jos sutuoktinis taip pat norėtų turėti anūką Joną, nes šis vardas jam esantis be galo gražus.
J. Beržanskis teigė, kad pavadintų sūnų Jonu, jei tik tam neprieštarautų žmona.
„Šis vardas ne tik gražus, bet ir asocijuojasi su lietuviškumu, turi gilią tautišką prasmę. Ateityje bus matyti, ar lemta išsipildyti šiems norams“, – šypsojosi vyras.
Nuotraukos iš asmeninių archyvų

Šiek tiek statistikos

Paskutiniaisiais metais Jono vardas išgyvena ir pakilimą, ir nuosmukį.
Gyventojų registro duomenimis, Lietuvoje 2020 m. birželio viduryje gyveno per 50 tūkst. Jonų ir Janinų. Iš viso – 28 256 Jonai ir 22 470 Janinų.
Jono vardo pakilimas Lietuvoje registruotas 2016 m. Tuomet tokiu vardu buvo pavadinti 387 berniukai ir trejus metus laikėsi panašus skaičius – apie 300.
Pernai registruotas stiprus Jono vardo populiarumo kritimas. Šiuo vardu registruoti tik 185 vaikai.
Rasos vardo populiarumo viršūnė – 2000 metai. Tuomet šis vardas buvo suteiktas 66 mergaitėms. Vėliau jo populiarumas krito ir Rasomis kasmet būdavo pavadinamos apie 20–30 mergaičių.
Nuo 2016 m. šių vardų statistika per metus nebesiekia nė dešimties, o pernai jau nebebuvo nė vienos mergaitės, pavadintos Rasos vardu.
Dar liūdnesnė padėtis yra su Janinos vardu. Nuo 2017 m. Lietuvoje nė viena mergaitė nėra pavadinta tokiu vardu. Šio vardo populiarumas buvo šiek tiek šoktelėjęs 2000 m., kuomet Janinos vardas buvo suteiktas 9 mergaitėms.
Pernai Mažeikių rajone ir mieste Jonais buvo pavadinti 5 berniukai. Šiais metais iki birželio 17 d. nei vienas mažeikiškis nebuvo pavadintas Jonu, Janina ar Rasa. Pernai mažeikiškiai taip pat nesurinko šių moteriškų vardų.

One Reply to “Joninės ir Rasos – vienos iš svarbiausių šeimos švenčių”

  1. Anonimas parašė:

    griūk negyvas su Mažeikiais ir rajonu : Šerkšnėnų kultūros centras pasikvies Laižuvos kapelas, o Laižuvos kultūros centras Šerkšnėnų kapelas.Ir taip visas rajonas išsidalins pagal draugystę, partiškumą ir kitus dalykus. Taip bus ,,įsisavinti “mokesčių mokėtojų pinigai. Neužmirkirškite validolio iš Maximos atsivežti, gi karščiai, škvalai …Bet užtat Mažeikių vandenų direktoriui atlyginimas sąžiningai paskaičiuotas.Dabar tik rankeles pakelnoti dėl tarifų, abonentų mokesčių .Gal ir dividendų išeis draugeliams. Beviltiškas kraštas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*