Juodas, spalvotas kaspinas ir viltis nepramušamai sienai

Autorius santarve.lt
Linas Kontrimas. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dalyti pasaulį žmonija mėgsta. Ir daro tai gana dažnai. Daro grubiai, tragiškai ir mirtinai. Juodojo kaspino dieną prisimindami Ribentropo ir Molotovo, o išties – Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos susitarimą pasidalyti Rytų Europą, mes juk ir prisimename vieną iš tokių brutalių padalijimų.

Lietuva nuo savo vardo paminėjimo patyrė nesuskaičiuojamus padalijimus: ir per pusę, ir gabalais, ir pakraštėliais. Nė vienas padalijimas nesibaigė be kraujo, o neretai – stiprių nuostolių kelioms kartoms į priekį. Jau nekalbu apie įspaudą kolektyvinėn sąmonėn.

Gal todėl mes esame jautrūs net kai kurioms užmuominoms apie vėl gresiančius padalijimus. Pamenu, kai po JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimo Aliaskoje prasidėjo (o ir nesiliauja) žodinė komunikacija apie taip vadinamą Ankoridžo dvasią, mes iškart įsitempėme. Mat Rusija yra ne kartą minėjusi, kad jos siekis yra ne tik Ukrainos pavergimas, bet ir NATO sienų sugrąžinimas iki ribų, buvusių Šaltojo karo paibaigos dieną. O tai reiškia, kad ir Baltijos šalys, ir visa Rytų Europa turi pasitraukti iš NATO. Nereikia nei aiškinti, kas tą pasitraukusią vietą pretenduoja užimti.

Žinoma, santūriais sakiniais imta neigti, kad tokio susitarimo, net tokio pokalbio nebuvo ir negali būti. Mes tikime. Išlydime iš Lietuvos JAV karius ir tikime, kad rotacinė grupė vėl sugrįš. Be konkrečios datos, be konkrečių skaičių. Nori nenori gali prisiminti senelius, kurie tikėjo, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Didžioji Britanija ateis kariaujantiems partizanams į pagalbą ir Lietuva bus vėl laisva. Užtruko.

Jų tuo metu tikrai pritrūko. Todėl ir turime didžiųjų valstybių pastangomis arba neveiklumu sukurtą Juodojo kaspino dieną, kurią jau mes patys, atsivėrus padalijimų gniaužtams, 1989 rugpjūčio 23 dieną pavertėme Baltijos kelio diena. Tai buvo diena, kurios metu beveik 2 milijonai Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonių pademonstravo, kur jų valia privalo driektis valstybių keliai. Ne didžiųjų galybių prikeverzotų žemėlapių suformuoti, bet pačių valstybių pasirinkti keliai.

Asociatyvioje nuotraukoje mažeikiškiai vienos iš valstybinių švenčių minėjimo metu. Nuotr. iš Savivaldybės administracijos archyvo

Gali atrodyti, kad tokios svarstymo paralelės yra pritemptos, neturinčios nieko bendro su ana, mus pasmerkusia padalijimo data. Sutinku, gali taip būti. Tačiau primenu: ar mes, tiek kartų dalyti ir perdalyti, turime teisę kelti net ir klaidingus klausimus? Ypač tada, jei (o gal ir kai) atsakymai yra tikslūs, aiškūs ir mus nuraminantys bei apsaugantys?

Mano galva, mes turime teisę tokius klausimus kelti ir net nesigėdyti atrodyti „tarsi iškritę iš medžio“. LDK, o jau ir Vasario 16-osios Lietuvos diplomatijos istorija knibžta datų, sakinių, citatų, kurios išoriškai reikšdavo vieną dalyką, tačiau realios pasekmės būdavo kitokios. Mūsų kalbama tema – rezultatai atnešdavo arba valstybės žemių apkarpymą, arba visišką laisvės praradimą.

Mažosios Europos valstybės, ypač tos, kurios ribojasi su niekada agresyvios politikos neatsisakiusia Rusija, privalėtų vos ne periodiškai gauti užtikrintus ir jų nepriklausomumą bei laisvę patvirtinančius atsakymus – tai gali būti ir specialaus gynybinio protokolo forma, kaskart įjungianti treniruotėms ne tik rytinio Europos Sąjungos flango apsaugojimo planus, bet ir masyvią žodinę komunikaciją tam tikslui sustiprinti.

Kol kas to neturime, bet yra rupūs pakartojimai apie 5 NATO susitarimo straipsnį, apie kai kurių sąjungininkų garsinius palaikymo signalus. Galų gale, nesame tokioje situacijoje, kurioje buvome atsidūrę 1939-aisiais: buvimas NATO jau ne kartą parodė, kad suveikia it skydas, pasiruošimas gynybai, nors ir tragiškai lėtas, vyksta. Ko greičiausiai stinga, tai šimtaprocentinio užtikrintumo jausmo, kad viskas, ką darome ir ką kuriame, niekada neatves prie jokių valstybių ar valstybių blokų susitarimų su Rusija, kai tų susitarimų rezultatas galėtų būti vėl nepriklausomos Lietuvos valstybės praradimas.

Linas Kontrimas
Vilniaus universitetas, Komunikacijos fakultetas

Pažymėti:
4 komentarai
  • Sovietų sąjungoje Lietuva buvo gerbiama respublika.Dabar- briūselio kopūstgalvių ir utėlių-žydpalaikų pastumdėle,su pastatytomis mazgotėmis valdžioje.va tep.

  • Jeigu ne mūsų protieve,posė Lietuvuos rokoutomės lėnkėška,kėta posė vuokėška.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos iš interneto

Skip to content