LR Seimo rezoliucijoje dėl 2026 m. minimų Lietuvai svarbių sukakčių – mūsų kraštiečio, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gimimo 125-osios metinės.
Šiandien pristatome rubriką „J. Vitkaus-Kazimieraičio metai“ ir pradedame mūsų kraštiečiui skirtą rašinių ciklą.
ŠIEMET – ŽŪTIES 80-METIS
Šiemet minimas ne tik J. Vitkaus-Kazimieraičio 125-asis gimtadienis. Liepą sukaks 80 metų nuo jo žūties.
Vienas iš pirmųjų Lietuvos partizaninio judėjimo įkūrėjų, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas žuvo 1946 m. liepos 12 d. Lazdijų apskrityje, Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, susirėmimo su sovietų kariuomene metu.
J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai buvo rasti tik 2022 m. spalį – Leipalingyje, buvusios NKVD būstinės kieme. 2023 m. jie buvo iškilmingai perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Istorikas Povilas Šverebas, kalbėdamasis su „Santarve“, pasakojo: „J. Vitkus, kaip žymus partizanų vadas, ypač gerai buvo žinomas ir gerbiamas Dzūkijoje. Atgimimo metais apie tai, kad jis yra mūsų kraštietis, pas mus nelabai buvo žinoma, žinojome tik tai, kad jis yra žemaitis. Išnagrinėjęs archyvus 1997 metais parašiau straipsnį ir uždėjau tokį provokuojantį pavadinimą „Kazimieraitis – tikras žemaitis“, tuo labai nustebindamas kolegas Alytaus krašte.“
DIRBO PIRMUOJU VALSČIAUS RAŠTININKU
Kariškis, vėliau tapęs vienu iš partizanų vadų, gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Marijonos ir Juozapo Vitkų šeimoje, jis buvo antras vaikas iš šešių. Šeima Ketūnų kaime valdė 13 hektarų ūkį.
J. Vitkaus tėvas, kaip ir nemažai lietuvių, buvo išvykęs laimės ieškoti į JAV, tačiau vėliau grįžo į gimtinę, nusipirko namą Tirkšliuose ir vertėsi prekyba.
Juozas ketverius metus lankė valstybinę Tirkšlių pradinę mokyklą, ją baigęs įstojo į Mažeikių šešiaklasę prekybos mokyklą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Vitkui teko nutraukti mokslus ir padėti tėvui krautuvėje.
1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, Juozas dirbo pirmuoju Tirkšlių valsčiaus raštininku, po metų įstojo į Telšių gimnaziją.
JAUTĖ PAREIGĄ TĖVYNEI
Dar po metų J. Vitkus pasirinko Kauno karo mokyklą, kur mokėsi kartu su būsimu lakūnu Steponu Dariumi. Dvejų metų kursą kariškiai baigė pagreitintai – per metus – ir jau 1921 m. gruodį leitenantas J. Vitkus buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į Ketvirtąjį pėstininkų pulką, kuris ties Širvintomis ir Giedraičiais kovojo su lenkais.
Pasak P. Šverebo, to laiko jaunuolių noras ginti valstybę kilo dar jų šeimose, kur vaikai buvo auklėjami patriotizmo dvasia. Mokydamiesi gimnazijose jie jautė pareigą nelikti nuošalyje, nes tais neramiais laikais daug jaunuolių metė mokslus ir savanoriais išėjo į kariuomenę.
„Tai, kad neliko nuošalyje, rodo net ir tokie pavyzdžiai, kaip Patausalės dvaro dvarininko sūnus Stanislovas Daukantas. Nors jis buvo auklėjamas lenkiškai, dvaro savininkė buvo lenkė, jis suagitavo kaimo vyrus, su jais atvyko į Telšių karo komendantūrą ir įstojo į savanorių gretas. Tiesa, nelaimingo atsitikimo metu kariuomenėje jis žuvo“, – pateikė pavyzdį istorikas.
PASIŽYMĖJO MOKSLE
Istorikas P. Šverebas pažymėjo, kad tuo metu eilinių karių Lietuvos kariuomenėje užteko, o štai karininkų trūko, todėl gabesni jaunuoliai buvo siunčiami į karo mokyklas, o pasižymėjusių moksluose laukė studijos užsienyje. Mūsų kraštietis 1929–1934 m. studijavo Briuselio (Belgija) aukštojoje karo mokykloje.
„Kiek pavyko panagrinėti archyvuose, pirmais metais J. Vitkus į šią mokyklą neįstojo, nes pritrūko laiko pasiruošti. Savo raporte vadovybei jis pažymėjo, kad egzaminai vyksta prancūzų kalba. Kol išnagrinėji matematikos terminus, reikia laiko susigaudyti, todėl reikia daugiau laiko pasiruošti. Kitais metais jis įstojo ir buvo antras pagal pažangumą bei įvertinimus, nusileidęs tik Belgijos karalystės princui Leopoldui“, – sakė istorikas P. Šverebas.
DIRBO, DĖSTĖ, RAŠĖ KARYBOS TEMATIKA
Grįžęs į Kauną, J. Vitkus buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Inžinerijos bataliono technikos viršininku, 1938 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
Jis taip pat dėstė inžineriją Karo mokykloje, rašė straipsnius karybos temomis į žurnalus „Kardą“, „Karį“, „Mūsų žinyną“.
J. Vitkus buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
Karo mokykloje mūsų kraštietis dirbo iki 1940 m. Kai Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą, mokykla buvo perkelta į Vilnių ir išformuota.
PABĖGO IŠ ARMIJOS
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro, Pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimo draugijos ir Pulkininko J. Vitkaus inžinerijos bataliono išleistoje Vytauto Vitkaus knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“ (2023 m. išėjo trečias papildytas leidimas) rašoma, kad per pirmąją SSRS okupaciją atskira Kauno karo mokyklos dalis buvo prijungta prie 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ir perkelta į Vilnių.
Šeimą palikęs Kaune J. Vitkus persikėlė į oficialiąją sostinę. Jis privalėjo priimti pagal sovietų statutą pakeistą papulkininkio laipsnį. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas J. Vitkų užklupo Vilniaus krašte. Knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“ rašoma, kad, gavus įsakymą trauktis į Rusijos gilumą, J. Vitkus su tarnybos draugu Karoliu Dabulevičiumi, vietos gyventojų padedami, iš Pabradės-Švenčionėlių poligono sugrįžo į Vilnių.
