Ką atneš Nauji metai ir stiprūs vėjai?

Sveiki, mano draugai – skaitytojai, bendraminčiai ir nelabai pritariantys, – visus su Naujaisiais metais: tegu jie būna bent kiek kitokie, ir, aišku, geresni už praėjusiuosius: juk kiekvienas tikimės su kiekviena nauja diena sulaukti, patirti ką nors naujo, geresnio. Mylėkite, būkite mylimi ir džiaukitės kiekviena diena, savaite, mėnesiu – gyvenam juk kartą…
Švenčių maratonas, atrodo, baigėsi: belieka sulaukti Trijų karalių, atsisveikinti su jais, eglutėmis ir laukti tikrosios Kiaulės metų pradžios. Kažkaip šiuo atveju esame priklausomi nuo kinų kalendoriaus, nors kiaulė ir mums yra puikiai pažįstamas gyvūnas, kurį žmonės laiko ne tik tvartuose mėsai, bet ir kaip draugą namuose: nežinau, kas geriau – šuo ar kiaulė, svarbiausia, kad neprikriuksėtų ko nors nereikalingo ir nepakištų, kaip sakoma, kiaulės. Ir šiaip aš visada galvoju: beždžionės, katino, gaidžio, šuns, dabar kiaulės, o kada bus Žmogaus metai? Ar mes vietos šioje Žemėje ir gyvenime neturime, ar čia viskas sutvarkyta taip, kad džiaugtis savo metais ir laime galėtų vien gyvūnai?
Kiauliena – vienas pagrindinių mūsų maisto produktų ir net ne iš pačių sveikiausių, tad gal šiemet šiuos kriuksius pataupysime, daugiausiai valgysime daržovių, vaisių, košių ir kito sveiko maisto – o tos kiaulės lai paauga ir pasitaupo kitiems metams.
Kinų drakonai ir kitokios būtybės „okupavo“ Pakruojo dvarą – pamatyti juos dabar pasidarė kaip ir garbės reikalas, tad mažai Lietuvoje belikę ir tų kiniškų būtybių nemačiusių žmonių. Tiesa, dar jų nemačiau ir aš, tad jei kas paprašys palaikyti kompaniją ir aplankyti Pakruojo drakonus, neatsisakysiu, o jeigu to ir neatsitiks, maža bėda – visko pasaulyje juk nepamatysi.
Pasitinkant Naujuosius metus šiemet kaip niekada ilgas buvo vidurnaktis – saliutai dangų pradėjo raižyti gerokai prieš dvyliktą ir tęsėsi dar beveik penkiolika minučių po to. Kažkaip esame įpratę tuo momentu su artimaisiais ar kaimynais lauke iššauti butelį šampano, bet šiemet vieno aiškiai nepakako – kol dangus spindi nuo šviesų, ko į namus skubėsi? O saliutų ir fejerverkų šiemet buvo tikrai nemažai – ar čia mūsų žmonės turtingesni tapo, ar čia tos sprogdynės šiemet pigesnės buvo – į orą buvo išmestos tikrai nemažos pinigų sumos. Ir kodėl ne – jei pinigų nėra kur dėti, kodėl nepagražinus savo ir kaimynų gyvenimo tokiu būdu?
Tikriausiai pastebėjote, kad dažnai metų pradžioje Lietuvoje siaučia nemaži vėjai: esame turėję net daug nuostolių pridirbusių uraganų – Anatolijaus, Ervino, vėjas siaučia ir kone visą šią savaitę. Kai esi savo šiltuose namuose, jokie vėjai neatrodo baisūs, bet jei prireikia išeiti į lauką ar kažką atvirame ore nuveikti, to daryti visai nesinori… Kita vertus, tuos vėjus aš suprantu kaip orų norą pasigerinti žmonėms – kad negalėtume sakyti, jog atėjus Naujiems metams nebuvo jokių naujų vėjų – būti tai tikrai buvo, bet ar jie atnešė ką nors naujo, dar neaišku. Aišku tik viena – turim šiokį tokį šaltuką – termometras paspaudžia net iki penkių laipsnių žemiau nulio, bet kai lauke toks vėjas, atrodo, kad tie penki virsta į visą penkiasdešimt.
Šios Kalėdos ir Naujieji metai nuo iki tol buvusių skyrėsi tuo, kad kai kuriomis švenčių dienomis visiškai nedirbo ar darbo laiką sutrumpino didieji prekybos centrai. Mažeikiuose šį stygių kompensavo didžiausias vietos prekybos centras su jam priklausančiomis parduotuvėmis bei vadinamosios „balkoninukės“, kuriose pirkėjų tikrai netrūko.
Šiemet Kalėdos ir Naujieji metai sukrito taip, kad buvo puiki proga prasiilginti nedarbo dienų – vieni turėjo net vienuolika laisvų nuo darbo dienų, kai kas – dar daugiau. Man asmeniškai tas ilgas šventinis laikotarpis, blizgučiai ir kitos „pintikliuškos“ atsibodo, aš nuo jų pavargau ir kaip ta lapė, kuriai dyrė odą, galvojau, jog tai kažkada turi baigtis ir baigsis. Per tą laiką nesėdėjau namuose, sugebėjau suspėti ir pas gydytojus užsukti, ir dar kai kuriuos reikaliukus susitvarkyti – kad tik kuo mažiau reikėtų sėdėti namuose.
Keliaujant iš mikrorajono į senamiestį praėjusių metų pabaigoje pasinaudojau ir „Mažeikių autobusų parko“ mažeikiškiams jau ne pirmus metus skiriama dovana – nemokamu miesto transportu. Man tai nebuvo jokia naujiena, nors kai kuriuos autobusu važiavusius žmones ši dovana maloniai nustebino: tokia akcija tikrai sveikintina ir prasminga – šiais laikais kai ką veltui pasiūlyti mažeikiškiams nelabai kas ryžtasi. Juk ne veltui sakoma, jog už dyką dabar būna tik sūris pelėkautuose, nors ir už jį kažkas turi sumokėti, o ta dovana kažkam būna paskutinė…
Baigėsi ir tamsusis metų sezonas – nuo sekmadienio, tai yra Trijų karalių, diena, kaip sakoma, pailgės per visą gaidžio žingsnį. O vėliau nė nepajusime, kaip vėl lėks dienos, viena už kitą ilgesnės… Taigi, vasara po truputį vėl sugrįžta ir nuotaika su kiekviena diena tampa vis geresnė.
Nauji metai – naujas visų mūsų gyvenimo puslapis. Mažeikiškiai, ko gero, laukia ir tikisi, kad pagaliau bus pradėta statyti Sporto arena, o gal tai ir toliau bus svajonių statinys?
Pirmąją šių metų dieną turėjome galimybę pagerbti Lietuvos Trispalvę, nes buvo minima Vėliavos diena, o rytoj – vienas gražiausių lietuviškų vardadienių – Vytautai, tad nepamirškit pasveikinti visų šių vardų savininkų.