Šiaulietis žygeivis Mindaugas Stakutis, Lietuvoje ieškantis 1863 m. sukilimo pėdsakų, šių metų vasario pradžioje atkeliavo ir į mūsų rajono Leckavos apylinkes.
Valstybė, deja, nesaugo
Mindaugas yra dviejų knygų „Tadas Blinda: faktai ir legendos“ ir „Adomas Bitė – Žemaitijos legenda“ autorius. Jis ruošia ir trečią knygą – apie 1863 metų sukilėlių žūties vietas, kapinaites ir atminties paminklus.
Patirtais įspūdžiais M. Stakutis dalijasi šiame pasakojime.
„Atėjau į Leckavos miestelį, kuris yra netoli Latvijos sienos. Už miestelio, netoli Ventos ir Vadaksties upių santakos, yra Kartuvių kalnas – taip jį vadina vietiniai žmonės. Pasakojama, kad ten baudžiavos laikais kardavo žmones, 1830 m. ir 1863 m. per sukilimus buvo pakarta 200 sukilėlių, o gal ir 300… Vietinis ponas iš kitoje Ventos upės pusėje esančio Griežės dvaro per žiūronus stebėdavo, ar tikrai pasmerktieji pakariami.
Pasirodo, kad dabar Kartuvių kalnas priklauso privačiam žmogui, Lietuvos valstybės nėra saugomas, neįtrauktas į saugomų paminklų registrą, jame nėra jokio ženklo. Pasakojama, kad ir pats savininkas nieko čia neleidžia statyti.
Sovietiniais metais vietinė valdžia čia organizuodavo šventes, buvo šokama, trypiama ant žmonių kaulų. Gal taip norėta ištrint iš atminties, kas čia seniau buvo? Manau, kad Kartuvių kalnas turėtų būti saugomas valstybės, įrašytas į Kultūros paveldo registrą, pastatytas stogastulpis, šita vieta pažymėta žemėlapiuose, čia turėtų atvykti archeologai ir atlikti tyrimus. Vietiniai pasakoja, kad šitas kalnas buvo viena paskutiniųjų vietų Kuršo krašte, kur gyventojai buvo išlikę nepasikrikštiję. Gali būt, kad šis kalnas buvo šventvietė netoli dviejų upių santakos.“
Miestelis siejamas su sukilimu
Iš tikrųjų ši vietovė minima tarpukario spaudoje. Apie ją rašo ir Mažeikių muziejaus steigėjas Stanislovas Ličkūnas, kuris 1936 m. laikraštyje „Vakarai“ paskelbė nemažą publikaciją apie 1863–1864 m. sukilimą Mažeikių apylinkėse, apklausdamas tuo metu čia gyvenusius žmones, surinkdamas pasakojimus, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą apie čia buvusius įvykius.
Istorikas Viktoras Bederšetas rašė: „Kiek žinoma iš įvairių pasakojimų ir atsiminimų, Leckavos apylinkės taip pat buvo susietos su 1863 metų sukilimu. 1861 m. vykdoma žemės reforma iššaukė neigiamą valstiečių reakciją bei paskatino priešintis žemės matavimui. Matininkui pasipriešino Leckavos sentikiai, kurie nesutiko, kad jų žemės dalis būtų atrėžta malūno daržui.
Žemės reforma ir rekrūtų prievolė privertė valstiečius priešintis, konsoliduotis. Toks pasipriešinimas įgijo visuotinį pobūdį. Kilo antrasis 1863–1864 metų sukilimas Lietuvoje. Per 1863–1864 metų sukilimą Leckava buvo įvykių periferijoje. Sukilėlių mūšiai su rusais vyko netolimose apylinkėse, kur sukilėlių būrius organizavo vietiniai bajorai, žemvaldžiai. Leckava buvo rusų kariuomenės dalinių bastionas, todėl akivaizdu, kad čia sukilėlių būriui susiformuoti nebuvo jokių galimybių. Savo ruožtu iš Leckavos rusai puolė apylinkėse susidariusius sukilėlių būrius, paimtus belaisvius kalindavo sukilėliams skirtame kalėjime Pikeliuose, o mirties bausmes (korimą) vykdydavo Leckavoje.“
Korė kalne ant Vadaksties kranto
S. Ličkūnas savo publikacijoje rašo: „Leckavos apylinkėse anapus Vadaksties, Kuršo pusėje, 1863 m. birželio 10 d. pasirodė rusai, bet sukilėliams išardžius keltus per upę persikelti kariuomenė negalėjusi. Matydami esant daug sukilėlių, keltų darytis irgi nedrįsę, birželio 11-os dienos vakare tose vietose pasirodė daug reguliariosios rusų kariuomenės su patrankomis, sukilėliai neišdrįsę priešintis. Birželio 12 d. ties Leckava pasidarę keltus rusai dideliais būriais persikėlė į Žemaitiją, o sukilėliai pasitraukę į Ritinę ir Dautarus ir tą pačią naktį susispietę Dautarų pelkėse, o kiti palei kelią Pikeliai– Židikai, kur birželio 13 d. įvyko didelis mūšis. Čia sukilėliai kovėsi su įvairiais pačių padarytais ginklais – šautuvais, durtuvais, šakėmis, dalgiais. Turėję ir patrankų, kuriomis apšaudę dideliais būriais besiveržiančius rusus. Rusų buvę daug ne tik pėstininkų, bet ir raitininkų, taigi jie lengvai įveikė sukilėlius. Vis dėlto vietomis sukilėliai gerokai įveikdavo ir rusus, atimdami iš jų net ginklus. Nors sukilėliai ir narsiai gynėsi, bet, spaudžiami daug didesnės ir gerai ginkluotos reguliariosios kariuomenės, atsilaikyti negalėjo.
Dalis sukilėlių pasprukusi Sedos ir Žemalės link, kita dalis pasislėpusi balose ir miške, paslėpdami ginklus ir daiktus, bet žymią dalį rusai apsupę ir paėmę į nelaisvę. Matyt, rusai žinojo, kad sukilėlių būryje dalyvavo ir vietos gyventojai, todėl pradėjo kankinti jų namiškius, o pastarieji išdavę sukilėlius, kuriuos rusai greit sugavę ir tardydami baisiai prikankinę, o vėliau visus pakorę kalne ant Vadaksties kranto. Ten pat rusai pakorę ir paimtuosius į nelaisvę pas Dautarų pelkę.“
Tyrimų nėra atlikta
Išlikusioje S. Ličkūno publikacijoje minima, kad suimtuosius rusai daugiau kardavę pietiniame kalno gale, sename ir labai šakotame ąžuole bei jo drevėje. Kad būtų įbauginti apylinkės žmonės, o gal kad pavyktų susekti daugiau sukilėlių ir jų giminių, pakartuosius laikydavo kaboti po 2–3 paras. Po apylinkę išlipdydavo skelbimus su pakartųjų vardais, pavardėmis, ragindami, kad giminės eitų atsiimti savųjų ir juos palaidotų. Tačiau kai atvykdavo giminės ir pažįstami, rusai visus suimdavo, tardydavo, marindavo badu ir visaip kankindavo. Jei per kvotą išgaudavo, kad yra pakartojo giminaitis, kai kuriuos čia pat pakardavę, o kitus išsiųsdavo į Sibirą ir Rusijos gilumą.
Anot S. Ličkūno, dar 1906 m. pas S. Liutiką, Vandalino Liutiko giminaitį, Bugenių kaime buvo išlikę knygutės formos iš 80 puslapių slapti užrašai, kuriuose buvo pažymėta, kad 1862–1864 metais Muravjovo-koriko parėdymu Kartuvių kalne buvo pakarta apie 280 žmonių, kurių beveik pusė – visiškai nedalyvavusių sukilime.
Žiūrint iš dabartinio laikmečio, apie prie Leckavos esantį Kartuvių kalną jokių mokslinių tyrimų nėra atlikta, iki šiol Istorijos archyve nerasta jokių realių dokumentinių patvirtinimų apie čia vykusius įvykius ir patį Kartuvių kalną. Peržiūrėjus Leckavos mirties metrikines 1861–1863 m. laikotarpio knygas, jokių mirties įrašų, susietų su pakorimais, šiose vietose nerasta.
Gal tai iš kartos į kartą sklindanti legenda, o gal tai ir realus faktas, jį reikėtų rimtai tikrinti.
Algirdas VILKAS
