Kada gyvensime kaip švedai?

Šisbeitauskas

Baigiantis spaliui vis greičiau temsta, o iš ryto ilgiau būna tamsu, tad kol nesukame laikrodžių, rytais tenka patamsinėti. Tai, aišku, nėra labai malonu – kur kas smagiau į darbą eiti jau išaušus… Mieste nuo tamsos gelbsti apšvietimas, bet jis šią savaitę kažkaip keistai buvo junginėjamas. Sakyčiau, kad per anksti: gerai, jei rytas būna giedras, tad jokių problemų nėra, bet jei apsiniaukę, gatvėse pasidaro tamsu. Ar laiku išjungiamas apšvietimas, aš sprendžiu iš to, kaip laukiant autobuso stotelėje sekasi skaičiuoti centus – jei jų neįmanoma įžiūrėti, reiškia, apšvietimas išjungtas per anksti. Tamsa mieste, manau, apsunkina ir kelią vairuotojams – tokioje prietemoje sunkiau pamatyti pėsčiuosius.
Bet pakaks apie rudenį.
Sulaukėme paskutinio rinkimų kadrilio. Rytoj dauguma mūsų turės išrinkti, ką nori matyti Seime, ir pagaliau sužinosime, kas iš Mažeikių sės į parlamentaro kėdę. Labai smalsu, kuo visa tai baigsis? Kai kas savo sprendimą padarė balsuodamas iš anksto. Beje, kaip žinome, antrajame rinkimų ture lietuviai iš anksto balsuoja pasyviau. Gal nebemato žmogaus, už kurį norėtų balsuoti? Kas ten žino, kokios to pasyvumo priežastys. Orų spėjikai teigia, kad rytoj gali būti nekoks oras, bet negi tai galėtų nulemti mūsų apsisprendimą? Pasikartosiu – rinkimai vyks bet kokiu oru ir mes būtinai turime juose dalyvauti. Visi.
O Lietuvos rinkimų galva Zenonas Vaigauskas jau iš anksto apsidraudė – negarantavo, kad naujoji informacinių technologijų rinkimų sistema veiks gerai. O man iškart kyla klausimas, negi neįmanoma turėti tokią sistemą, kad nereikėtų spėlioti – sutriks ar ne?
Šią savaitę išgirdau gal ir protingą siūlymą nebeleisti Seimo nariams dirbti dviejų darbų – Seime ir Vyriausybėje: esą tada pagerėtų jų darbo kokybė. Prisiminiau, kaip kažkoks žmogus sakydavo: vienu užpakaliu dviejų „balių“ neatsėdėsi… Taigi, reikėtų rinktis kurį nors vieną pasisėdėjimą ir nebesiblaškyti maršrutu Seimas–Vyriausybė.
Nežinau, ar taip bus geriau, bet įtariu, kad situacija šalyje greitai nepasitaisys. Neseniai mačiau dvi vyresniojo Landsbergio nuotraukas su prierašais: vienoje jų – jis 1991-aisiais, teigiantis, kad po dešimties metų gyvensim kaip Švedijoje, o kitoje – šiemetinėje – jau porina, jog šiandien gyventume kaip Švedijoje, jei ne sovietinė okupacija. Tai va, pranašavimai nesipildo ir visiškai neaišku, kokios dar kliūtys mūsų laukia, kad galėtume gyventi kaip Švedijoje… O tų kliūčių, pasirodo, visada yra.
Senjorai dejuoja, kad gyventi sunku, ir klausia: kaip reikės išgyventi, jei neturi savo daržo ar ūkio ir viską reikia pirkti. Ką ten senjorai! Pats Glaveckas, vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, vaistų pirkti važiuoja į Lenkiją, nes ten jie tris kartus pigesni. Seniai sakiau, kad pas mus vaistinėse kažkokia nesąmonė – plėšiamos tokios sumos, kad kartais susimąstai: ar nebūtų geriau iškart mirti, negu už vaistus mokėti tokius pinigus?
Šią savaitę teko du kartus pabūti renginiuose Kultūros centre. Abu jie buvo puikūs, žiūrovams pakėlę nuotaiką, juos pralinksminę ar privertę susimąstyti apie gyvenimą… Pirmasis renginys – seniai nematytos Irmos koncertas man paliko labai gerą įspūdį, suteikė nemažai teigiamų emocijų. IR KĄ JŪS MANOT? Kai kas tas emocijas nelabai įstengė suvaldyti – pernelyg garsiai rėkavo keletas dainininkės gerbėjų, o dar vienas mažametis „fanas“, įsijautęs, lyg salėje būtų vienas, dainavo ir garsiai komentavo savo jausmus. Kai kas bandė to komentatoriaus tėvams net reikšti pastabas, bet išgirdo pasiteisinimą, kad vaiko jie negalį nuraminti. Tai bent! Jei jau turite tokį triukšmadarį ir su juo atėjote į koncertą, tai būkit malonūs ir pasistenkit, kad jis elgtųsi kaip pridera, o ne trukdytų ir šiurpintų kaimynus.
Kitas renginys buvo „Domino“ teatro spektaklis. Viskas ten buvo, kaip sakoma, „čiki“, jei ne vienas „bet“. Taip jau atsitiko, kad sėdėti teko keturioliktoje eilėje. O ji, pasirodo, įrengta žemiau nei esanti priekyje. Jei dar prieš tave atsisėda aukštesnis žmogus ar dama su rimta šukuosena, telieka dvi galimybės: tik klausytis aktorių balsų ar visaip staipytis, kad bent retkarčiais pamatytum, kas vyksta scenoje. Šiuo atveju gerai, kad spektaklis vėlavo, tad daugelis žiūrovų spėjo susirasti patogesnes vietas.
Džiaugėmės kultūros centro renovacija, bet trūkumų vis tiek neišvengta. Kai salėje ieškau savo vietos, vis galvoju apie tai, koks neišmanėlis sugalvojo kėdžių numeriukus pritaisyti taip, kad, norint juos pamatyti, tenka lįsti vos ne po kėde. Beje, prieš koncertą buvo porelė, matyt, tingėjusi po kėde lįsti ir susiradusi savo eilę, atsisėdo ten, kur buvo laisvos vietos. Kai atėjo tikrieji tų vietų savininkai, porelė nesutriko – pasiūlė atsisėsti į jų vietas. Bėda tik ta, kad jos buvo arčiau krašto…
Įsivaizduokime, kas būtų, jei visi nepaisytų, kur jiems atsisėsti – chaosas neišvengiamas.
Chaoso išvengti linkiu šį savaitgalį: susidėliokit savo mintis, apsispręskit ir rytoj eikit balsuoti.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto