Šisbeitauskas
Nežinau, kaip jūs, bet aš pastebėjau, jog dabar susitikę žmonės visada pakalba ir apie orus, tiksliau – vasarą: kur ji dingo? Kad ji vėluoja – faktas: sunkiai beprisimenu, kada birželio viduryje vaikščiojome vilkėdami striukėmis ar lietpalčiais? Ketvirtadienio rytą per TV apie orus kalbėjusi klimatologė teigė, kad pagaliau, nors ir sunkiai, bet orai darysis panašūs į vasarinius. Taigi, antroji birželio pusė jau turėtų būti vasariška: duok, Dieve, tos moters pranašavimai pasiektų Jo ausis. Kiek galima šalti?
Jei anksčiau šiuo metu žmonės vaistinėse pirkdavo apsauginius kremus nuo saulės, dabar perka vaistus nuo peršalimo: slogos, kosulio, pakilusios temperatūros.
Šią savaitę bene svarbiausias įvykis buvo Gedulo ir vilties diena. Valstybinės vėliavos su juodais kaspinais priminė apie tragiškus, kažkada Lietuvą šiurpinusius įvykius. Tebešiurpina jie žmones ir dabar – ir net tuos, kurie tų dalykų nematė. Kažkas iš pažįstamų išreiškė mintį, kad po dešimties–penkiolikos metų, kai neliks tų laikų liudininkų, vargu ar tai prisimins ir ar ta diena bebus kam svarbi. Paprieštaravau tam žmogui – jei liudininkų ir nebebus, gyva liks istorinė atmintis, tremtiniams pastatyti kryžiai, paminklai, parašyti prisiminimai… Pagaliau jau daugelį metų į Sibirą rengiamos ekspedicijos, ieškoma tremtinių ženklų, kapų. Ir ten vėl atsistoja kryžiai, atnaujinami kapai.
Aš pats taip pat nematęs tų baisių laikų, bet visada pagalvoju, kaip turėjo jaustis žmonės, naktį prikelti iš miego, paliepti pasiimti reikalingiausius daiktus ir kažkur išvaryti, vežami… Gal net atskirti nuo artimųjų, pasimetę nežinomybėje, svetimose vietose… Man ir dabar ilgesnis išsiskyrimas su artimaisiais, su įprastomis gyvenimo vietomis yra nemalonus ir aš jaučiuosi nejaukiai. O čia išsiskyrimas dešimtmečiams, gal net amžinai.
Ir smagu, kad Gedulo ir Vilties diena prisimenama vietose, kurios matė tų tremties naktų baisumus: savo tėvų, senelių niekada nepamiršta Lūšės kaimo gyventojai, susirenkantys prie geležinkelio stoties, – geležinkelio bėgiai čia jau užžėlę žole, jau pradeda augti ir medžiai, tad gyvuliniai vagonai čia nebeatvažiuos. Kasmet gėlėmis pražysta ir Mažeikių geležinkelio stoties peronas, laižuviškiai stoties nebeturi, tad paminėti tremtinių susirenka prie daug istorinių įvykių mačiusio raudonų plytų pastato pačiame miestelio centre. Taip pat smagu, kad į šiuos renginius ateina jaunimas, močiutės atsiveda anūkus – taip atsiminimai perduodami iš kartos į kartą…
Kaip tokius dalykus galima pamiršti ir apie tai negalvoti? Tam ir yra istorija, o jos, kaip sakydavo vienas TV personažas, nesuklastosi…
Ačiū, Dievui, tokių „juodų“ dienų mūsų istorijoje nėra daug, bet jos yra.
Dabar laukiame šiek tiek daugiau nei už savaitės būsiančių Joninių: tai visai kitokia, linksma, nuotaikinga šventė – gaila tik, kad šiemet ji sutampa su šeštadieniu – netenkame vienos poilsio dienos.
Jonines galime švęsti kas kaip norime: vieni važiuoja į kaimus, vienijasi su Jonais ir Janinomis, kūrena laužus, čirškina šašlykus ar ką kita – žodžiu, bent jau man, tai yra gamtos šventė. Kitaip ir neturėtų būti, nes šios šventės esmė ir yra pokyčiai gamtoje…
Joninės švenčiamos tiek mieste, tiek kai kuriuose miesteliuose ar kaimuose. Mažeikiškiai Joninių išvakarėse tradiciškai kviečiami prie Ventos paplūdimio, Urvikiai per Jonines kviečia pasiklausyti šauniausių Žemaitijos muzikantų… Žodžiu, veikti tikrai yra kas, tad reikia tik noro ir gero oro.
Kartais mieste tenka pasinaudoti taksi paslaugomis. Šį kartą nekalbėsiu apie murzinus automobilius, netvarkingus vairuotojus – šiaip tokių pastebiu vis mažiau. Kadangi tenka įsukti į daugiabučių namų kiemus, dažnai tenka išgirsti nekokius linkėjimus Savivaldybės valdininkams dėl prastų įvažiavimo keliukų: kai kur atsivėrusios tokios duobės ar jų labai daug, kad važiavimas į namų kiemus yra ne kas kita, kaip automobilių laužymas.
Iš tiesų ir aš nežinau, kas atsitiko: anksčiau tas duobes kasmet kažkiek patvarkydavo, o šiemet niekas nejuda – kelininkai kai kur matosi tik gatvėse, kurias reikia „lopyti“. Teko girdėti, kad greitu laiku apie namą esančios teritorijos, taigi, ir tie keliukai, taps namo gyventojų nuosavybe, o tai reiškia, kad juos patys ir turėsime tvarkytis. Bet kol kas taip nėra. Tad valdininkai turėtų apsispręsti: „arba arba“. Kiek galima laukti? Žinau daugiabučių kiemų, kurių gyventojai patys ėmėsi iniciatyvos: susirinko pinigus ir už įvažiavimų sutvarkymą sumokėjo iš savo kišenės.
O štai vienas mano kaimynas, nežinau, iš kur, bet kartkartėmis parsiveža kažkokios skaldos ir ja didžiąsias duobes užpila. Bet tai pavieniai, labai sveikintini atvejai – visa kita palikta likimo valiai – važiuokit ir gyvenkit kaip norit.
Dėl valdininkų aplaidumo man labai keistai nuskambėjo siūlymai kelti jiems atlyginimus – esą vargšai, nedaug uždirba. Jeigu nori daugiau uždirbti, tad turėtų ir daugiau dirbti. Kas keisčiausia, kad valdininkų skaičius didėja: mano galva, tikrai ne dėl to, kad padaugėjo darbo, o dėl to, kad kiti susimažintų krūvius. Kita vertus, gyventojų skaičius šalyje katastrofiškai mažėja, tad turėtų mažėti – ne didėti! – ir valdininkų armija.
sisbeitauskas@santarve.lt
