Kai kiaušiniai tampa auksiniais…

Šisbeitauskas

Antradienį į Mažeikius atkeliavusi pagrindinė miesto eglė sužibs šįvakar ir prasidės prieššventinis metas. Šiemet mūsų žaliaskarė pasipuošė kiek vėliau nei kituose šalies miestuose, tad nepateko į tą kiek keistoką erzelį – lenktynes, kieno eglė gražesnė, ištaigingesnė, kas jos įžiebimo šventę surengs kuo įdomiau. Tos lenktynės tikrai atrodo keistokai ir beprasmiškai – koks skirtumas, kaip Kalėdų eglės žiba: svarbu, kad į miestus jos atneša Kalėdų džiaugsmą ir jų laukimą.
Čia panašu į ginčą, kas turėtų atsirasti pagrindinėje Vilniaus – Lukiškių aikštėje? Paskelbtas konkursas, žmonės balsavo, laimėjo kiek kitoks projektas, nei kažkas tikėjosi. Atrodo, tuo viskas ir turėtų baigtis. Bet kur tau! Tuoj pat atsirado įvairiausių prieštaravimų, prasidėjo pagalių kaišiojimas į ratus, trūkumų ieškojimas. Matyt, tie, kurie norėjo Lukiškių aikštėje išvysti Vytį, turi gerą užnugarį, galintį kažką pakeisti. Ir ką čia bepakeisi – jei tauta nubalsavo vienaip, taip ir turėtų būti. Kam mojuoti kardais, kai mūšis jau baigėsi. Iš tiesų, tai panašu į kažkokį tautos skaldymą, norą supriešinti – lyg mes nebeturėtume jokių kitokių, daug svarbesnių problemų.
Štai viena jų – kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos – turiu galvoje pirminius sveikatos priežiūros centrus ar jiems analogiškas privačias įstaigas, jau seniai perėjo prie talonėlių sistemos: atėjai ar paskambinai, užsiregistravai ir žinai, kada tavęs laukia gydytojas. Bet prie tokios sistemos pereinama ne visur. Mano pažįstamas vienoje iš poliklinikų prie gydytojo durų išsėdėjo per dvi valandas – be eilės lenda visokios bobutės, kiti teigia tik trumpam užeiną, dar kiti – su aukšta temperatūra, paskui pralėkė profilaktiniai patikrinimai, kažkur išėjo pati gydytoja, o tu, eilinis žmogau, – nei nėščias, nei senas, nei turi pažinčių, sėdėk ir lauk, kol tave priims. Netvarka kažkokia. Pasiūliau tam žmogui pasirinkti kitą sveikatos įstaigą, bet jis prie jos pripratęs, esą nereikia eiti į senamiestį, nors ten eidamas gal užtruktum mažiau nei čia pat, knapsodamas prie gydytojų kabineto durų. Kas kita – kai yra talonai.
Yra ir kita problema: savo eilės pas gydytojus specialistus Mažeikiuose gali tekti palaukti ir po kelis mėnesius – trūksta specialistų. Kur čia netrūks? Kodėl jaunas specialistas turi važiuoti į tokį užkampį? Nei čia uždirbs, nei kokių socialinių garantijų sulauks, tad ir renkasi labiau matomus miestus, o jei čia ir atvažiuoja – kiek padirbėję, pamatę, koks čia pragaras, pabėga. Mūsų žmonės kažkokie nepatenkinti, pilni pretenzijų – negi gydytojas kaltas, kad jis vienas su savo specializacija čia yra? Kai kurių specialybių gydytojus Mažeikiuose reikėtų ant rankų nešioti, o ne pretenzijas reikšti.
Kita vertus, jei norit greitai patekti, pavyzdžiui, pas kardiologą ar kokį kitą specialistą, galite rinktis privačias įstaigas – susimokėsit ir jau esat pas reikalingą daktarą. Dar galima prašyti savo šeimos gydytojo siuntimo į kitą miestą – daugelis taip ir daro. Bet mes kažkaip pripratę – čia ir dabar.
Gyvename pačioje skurdžiausioje ir daugiausiai vargšų turinčioje šalyje – toks įspūdis susidaro būtent šį, prieškalėdinį gruodžio mėnesį. Radijas, televizija tik ir kviečia – aukokit, aukokit, aukokit. Aš jokiu būdu ne prieš gerumo akcijas, bet kai jų tiek daug – kažkaip nebejauku. Galima pagalvoti, kad mes visi esame turtuoliai, pertekę pinigais, kad galime nuolat kažkam aukoti. Ir aukoja, ko gero, tie, kurie patys jaučia nepriteklių ir nėra aplipę pinigais.
Dėl tokių aukojimo akcijų turėtų būti gėda mūsų aukščiausiajai valdžiai – Prezidentei, Vyriausybei, kurie gal apsimeta nematantys, kas vyksta šalyje: jei visi žmonės gyventų gerai, nebūtų jokių nepriteklių, tad ir tų vargstančių nebūtų. O jei jų nebūtų, nereikėtų ir tiek labdaros akcijų – ne iš gero gyvenimo jos atsiranda. Kai matai, kaip parduotuvėse nuolat kyla maisto kainos, pasijunti lyg apiplėštas. Viena turgelyje dirbanti pažįstama kaip pavyzdį pateikė kiaušinių kainas – jos keičiasi, aišku, kyla vos ne kasdien – kiek ten betrūksta ir už kiaušinį mokėsime dvidešimt eurocentų. Kiaušiniai, tikrąja to žodžio prasme, jau tampa auksiniais – matot, kaip pildosi pasakos? Taigi auginantys vištas ūkininkai jas turėtų itin branginti, nes jos „gamina“ auksą. Prie kainų kilimo jau kaip ir baigiame priprasti – kada priprasim ir prie to, kad kas mėnesį po dešimt ar dvidešimt eurų kyla atlyginimai? Juokiatės? Juokiuosi ir aš – nesu toks visiškas naivuolis.
Žvilgterėjau į kalendorių ir pamačiau, kad šiandien, be Vaidgino, Gedmintės ir Guntildos, reikia sveikinti ir Zenonus – juos pažįstu net kelis. O rytoj nepamirškite pasveikinti Vakarių, Leokadijų ir  Valerijų. Nežinau, ar kas nors pasveikins panelę mokytoją Leokadiją iš vienos TV laidos, o aš noriu pasveikti savo pusseserę Valeriją – šiandien ne tik jos vardadienis, bet ir gimtadienis. Tad jai ir kitiems varduvininkams ar sukaktuvininkams – ilgiausių metų! Nepamirškit artimų žmonių pasveikinti ir jūs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto