Žemės ūkio rūmų specialistės ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentės Reginos Sirusienės teigimu, šalyje populiarėjantis kaimo turizmas tampa rimtu konkurentu kurortams bei viešbučiams. Ji prognozuoja, kad ateityje lietuviai pailsėti veršis ne į užsienio kurortus ar mūsų šalies pajūrį, bet į kaimą.
PAKLAUSA DIDĖJA
R. Sirusienės teigimu, nemažai Lietuvos gyventojų triukšmingą pajūrį iškeičia į poilsį kaimo sodyboje. Užsieniečiai kol kas tesudaro tik dešimtadalį kaimo turizmo sodybų lankytojų.
Anot Kaimo turizmo asociacijos prezidentės, vasarą staiga prireikus beveik neįmanoma kaimo sodybose rasti laisvos vietos, paieškomis būtina užsiimti iš anksto. Kaimo turizmu besiverčiantys žmonės miestiečių antplūdžio sulaukia ir per šventes. Kaimo sodybas miestiečiai renkasi Naujiesiems metams sutikti, vestuvėms, kitokiems pokyliams.
Asociacija, įsikūrusi prieš devynerius metus, jau po metų išleido pirmąjį kaimo turizmo sodybų katalogą, jame tebuvo tik 17 sodybų. Dabar jų registruota apie 500.
R. Sirusienė patikino, kad per šį laikotarpį nebankrutavo nė viena kaimo turizmo sodyba ir nė vienas žmogus nemetė šio verslo.
Nors kaimo turizmu užsiimančių žmonių daugėja, tačiau, anot viešnios, paklausa viršija pasiūlą. Jai patenkinti reikėtų apie poros tūkstančių sodybų.
ŠEIMOS VERSLAS
Telšių apskrityje kaimo turizmas populiariausias Plungės rajone. Mūsiškiame jis sunkiai skinasi kelią, tačiau žmonių, besidominčių šiuo verslu, pastaruoju metu daugėja. Jų pageidavimu Žemės ūkio rūmų atstovė rajono savivaldai Rūta Čaplinskienė į Mažeikius pakvietė Kaimo turizmo asociacijos prezidentę R. Sirusienę.
„Šiame versle pirmuoju smuiku groja šeimininkas. Kaimo turizmas yra šeimos verslas. Samdyti žmones galima tik žolei nupjauti, kitiems pagalbiniams darbams“, – sakė R. Sirusienė. Ji patarė, prieš imantis kaimo turizmo, gerai pasvarstyti, ar esi psichologiškai pasirengęs į savo namus priimti svetimus žmones.
Anot jos, sėkmingiausiai dirba žmonės, mylintys savo verslą.
VERSLAS TURI BŪTI PATRAUKLUS
„Vargu ar žmogus važiuos ilsėtis į sodybą gyvenvietėje. Jį gali suvilioti tik graži gamta, vandens telkinys, aktyviam poilsiui sukurta infrastruktūra“, – pasiteiravus, ar gyvenvietėje įmanoma imtis kaimo turizmo, teigė R. Sirusienė.
Mūras miestiečiui, gyvenančiam „blokinėse dėžutėse“, yra nepatrauklus, paklausios medinės, kaimu dvelkiančios, tačiau patogios sodybos: su elektra, karštu vandeniu, vonia, tualetu ir kitais patogumais.
„Kaimo turizmo žavesys – viskas paprasta, bet ne prasta“, – akcentavo viešnia, pridūrusi, kad šiam verslui žmonės sugeba pritaikyti ir buvusias fermas, sandėlius, klėtis, kitus senus pastatus.
R. Sirusienė informavo, kad kaimo turizmo verslas susideda iš trijų dalių: žmonių apgyvendinimo, maitinimo ir jiems teikiamų paslaugų bei pramogų. Anot jos, kaimo turizmas be maitinimo yra nuostolingas verslas. Kuo daugiau sodyboje bus siūloma pramogų ir paslaugų, tuo ji bus patrauklesnė. Didelį privalumą turi kaimo sodyba su pirtimi, baseinu.
Kai kurie kaimo turizmu užsiimantys žmonės įkuria amatų kiemus, kad miestiečiai galėtų pamatyti, kaip gaminamas sviestas, varškė, sūris, dešros ar kiti gaminiai.
SVARBU IŠSAUGOTI KRAŠTO SAVITUMĄ
Vienkiemių Lietuvoje nebėra daug. Kaimo turizmu besiverčiantys žmonės priversti imtis statybų.
R. Sirusienės nuomone, turėtų įsivyrauti naujas kaimo turizmo įvaizdis – naujos arba restauruotos sodybos, pastatytos iš rąstų, medžio ar akmens, išlaikant senovės tradicijas.
Anot jos, kaimo sodyboje turėtų atsispindėti to krašto savitumas, etninė kultūra.
„Užsieniečiai į Lietuvą atvažiuoja ne atostogauti, o susipažinti su mūsų šalies gyvenimu. Šalies ypatumus galima pamatyti tik kaime, o miestuose daug kas panašu“, – pastebėjo viešnia, turėjusi galimybę susipažinti su kaimo turizmo verslu ne tik Europos Sąjungos šalyse, bet ir Amerikoje.
ĮSTATYMAI PALANKŪS VERSLUI
R. Sirusienė džiaugėsi, kad Kaimo turizmo asociacijai pasisekė iškovoti kai kurių lengvatų kaimo turizmui. Pagaliau buvo priimtas Kaimo turizmo įstatymas, pakankamai aiškiai apibrėžiantis pačią sąvoką.
Įstatymas nuo 6 iki 20-ies padidino numerių (vienam gali priklausyti ir keli kambariai) skaičių, teikiant kaimo turizmo paslaugas. Kaimo turizmu leista verstis ir gyventojams mažų miestelių, jeigu juose gyvena ne daugiau kaip 3 tūkst. žmonių. Šiuo verslu gali užsiimti tik fiziniai asmenys. Kaimo turizmo verslo PVM – tik 5 proc.
Kaip didelį privalumą, R. Sirusienė minėjo tai, kad verstis kaimo turizmu užtenka verslo liudijimo, už kurį imamas simbolinis mokestis. Anot jos, ateityje lietuviams, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, gali tekti mokėti pelno mokestį.
DAUG REIKALAVIMŲ
Purvėniškiai Elena ir Antanas Baranauskai „Santarvei“ sakė pastebėję, kad rajone yra kaimo turizmo paklausa. Ūkininkai yra įsikūrę gražioje vietoje, vienkiemyje. Išsikasė tvenkinį, jame įveisė žuvų, pastatė pirtį. Galėtų priimti iki trisdešimties žmonių.
Miesto gyventojus vilioja jų sodyba. Yra norinčių čia praleisti atostogas ar savaitgalius. Baranauskai dar nėra apsisprendę, ar užsiims kaimo turizmu. Jie baiminasi, kad įregistruojant verslą tektų įveikti daug biurokratinių kliūčių.
Panašiai kalbėjo ir kiti susitikime dalyvavę kaimo žmonės. Kaimo turizmui keliama daug reikalavimų, jiems užtikrinti reikėtų nemažai investicijų. Nors Europos Sąjunga ir remia kaimo turizmą, tačiau juos nuvylė iš R. Sirusienės išgirsta žinia, kad ES fondai orientuoti į stambesnius projektus, kuriems įgyvendinti reikėtų ir savų pinigų. „Turimo turto neužtektų gauti didelėms paskoloms“, – teigė viena leckaviškė.
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos
