Palnosų medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Genovaitė Baužienė čia dirba nuo 1993-iųjų. Iki tol porą metų dirbusi Guduose, vėliau, iš šio punkto išėjus felčerei, Genovaitė liko dirbti abiejuose punktuose, ir aptarnauja Palnosų bei Gudų gyventojus. Apie šią nuoširdžią ir paprastą moterį labai šiltai atsiliepia šių kaimų žmonės.
GELBĖJO BROLĮ
Anot pačios Genovaitės, kol mokėsi Viekšnių vidurinėje, nebuvo nė minties, kad kada nors taps medike. Tik vaikystėje, būdama silpnos sveikatos, kai dažnai svaigdavo galva, o per pamokas, stovint prie lentos, ne sykį buvo nualpusi, mergaitė vis pagalvodavo, kuo ji užaugusi galėtų būti, kad sugebėtų, ištikus bėdai, padėti žmogui.
Dar anksčiau, kai mokėsi Sovaičių aštuonmetėje mokykloje, ji sėkmingai suteikė pirmąją pagalbą dešimčia metų už save jaunesniam broliukui, kuriam įgėlė gyvatė.
„Mes gyvenome Purvėnuose, prie seno durpyno, todėl nieko nuostabaus, kad į kiemą atšliauždavo gyvatės. Jomis mus „apdovanodavo“ ir katinai, kurie šių roplių atnešdavo prie namų. Broniukas bėgiojo po kiemą ir užlipo ant gyvatės. Namuose buvome dviese, tad turėjau ko nors griebtis. Nesutrikau. Jau tada žinojau, kad negalima leisti gyvatės nuodams patekti į organizmą, ir kad reikia stengtis kiek galima daugiau jų išspausti iš žaizdos. Tad taip ir padariau, o broliuko pėdą stipriai užveržiau kaspinu, kurį ištraukiau iš savo plaukų“, – vaikystėje patirtą išgąstį puikiai mena Genovaitė.
Suteikusi pirmąją pagalbą, mergaitė sėdo ant dviračio ir, nuvažiavusi į kolūkio fermose buvusį „raudonąjį kampelį“, iškvietė „greitąją“. Tada grįžo namo, keturmetį brolį pasisodino ant dviračio kartelės ir nuvežė jį iki pagrindinio kelio, kur sulaukė „greitosios“.
Gal šis vaikystės išgyvenimas, o gal susižavėjimas ir pagarba Purvėnuose tais laikais dirbusiai felčerei Sūdžiuvienei, visų mylimai ir labai patikusiai kaimo vaikams, nes lankydavo juos namuose, vėliau Genovaitei padėjo apsispręsti renkantis mediko profesiją.
NORĖJO PADĖTI ŽMONĖMS
Baigusi vidurinę, Genovaitė nusprendė padirbėti ligoninėje. Buvo gležnutė, jautri, skausmingai reaguodavo į žaizdas ir kraują, todėl abejojo, ar galėtų dirbti medike. Dėl to mergina ryžosi išbandyti save.
Prisistačiusi Mažeikių centrinės ligoninės administracijai, ji paprašė duoti jai kokio nors darbo. Iniciatyvią merginą priėmė į vaikų ligų skyrių sanitare. Ji nesibodėjo jokio darbo. „Keisdavau mažyliams vystyklus, nešiodavau puodukus, girdžiau juos arbatėlėmis, prižiūrėdavau pastatytas taures. Tekdavo pabudėti ir naktimis, valyti palatas ir koridorius, turėjau galimybę nuolat stebėti medicinos seserų darbą. Man tai patiko, ir sprendimas atėjo savaime“, – pasakoja Genovaitė, apie metus laiko dirbusi ligoninėje ir nusprendusi stoti į Panevėžio medicinos mokyklą.
Mergina rinkosi felčerės specialybę, tačiau po stojamųjų pritrūko vieno balo, ir ją priėmė į medicinos seseris. „Tai manęs netenkino. Norėjau būti felčerė, norėjau dirbti kaime ir būti savarankiška. Todėl, pasiėmusi savo dokumentus, išvažiavau į Utenos medicinos mokyklą“, – sako moteris, po trejų metų gavusi felčerės diplomą ir įsidarbinusi Šilutės rajono Kentrių medicinos punkte.
Čia dirbo šešerius metus, sukūrė šeimą, pagimdė dukrą. Rodos, galėjo čia ir likti, bet ilgėjosi tėviškės, traukė namai, artimieji.
„TIK MAMA GALI VISUS UŽJAUSTI“
Sakoma, kad reikia tik labai norėti, ir visi troškimai išsipildys. Po nedidelių pastangų G. Baužienei pavyko gauti darbą Radviliškio rajono Pociūnėlių ambulatorijoje. Čia felčere ji išdirbo 12 metų, iki 1991-ųjų rudens. Kai tą pavasarį mirė tėtis, mamai tapo labai sunku vienai, ir Genovaitė, viską metusi, grįžo namo ir buvo priimta į Akmenės rajono Gudų medicinos punktą. Štai nuo tada ji ir gyveno kartu su mama, kuri tik neseniai po sunkios ligos ją paliko.
Genovaitė išaugino dvi dukras. Nė viena mamos specialybe nesusiviliojo. Vyresnioji Neringa gyvena Vilniuje. Baigusi geležinkelininkų mokyklą, ji dabar dirba traukinių palydove.
Mama juokauja, kad Neringos pasirinkimą, ko gero, lėmė tai, kad ji nuo vaikystės „draugavo“ su geležinkeliu. Pro Genovaitės tėvų vienkiemį Palnosuose tiesiasi geležinkelis. Kiekvieną vasarą mergaitės atostogaudavo pas senelius ir stebėdavo pro šalį nuolat dundančius traukinių sąstatus.
Jaunesnioji, Dainora, pasišventusi mokslams. Studijavusi biologiją Klaipėdos universitete ir įsigijusi bakalauro diplomą, ji įstojo į magistrantūrą ir gilinasi į vandenų ekologijos klausimus. Namai, kaip kažkada mamos, jos dukrų netraukia. Anot merginų, tik mama gali visiems įtikti, visus užjausti ir slaugyti, padėti, išklausyti visų bėdų ir problemų, tik ji gali savo gyvenimą skirti kitiems.
SUNKUMAI NEGĄSDINA
Dėl savo pasirinkimo Genovaitė niekada nesigailėjo. Gyvenimu ji patenkinta. Kaip ir kiekviename darbe, pasitaiko sunkumų. Jų pagausėjo po Nepriklausomybės atkūrimo.
Buvo laikas, kai medicinos punktuose panaikino čia veikusius antros kategorijos vaistinės punktus. Pačios felčerės iš rajonų centrinių vaistinių atsiveždavo būtiniausių medikamentų: tablečių nuo galvos skausmo, temperatūros, skrandžio negalavimų, kitų nedidelių sveikatos sutrikimų, tvarsliavos. Gyventojams tai būdavo labai patogu, nes bet kuriuo paros metu jie galėdavo čia gauti vaistų. Porą metų šių vaistinės punktų buvo nebelikę, bet, atsižvelgus į žmonių pageidavimus, jie ir vėl atkurti.
Anot Genovaitės, daug nepatogumų teko patirti dėl medicinos reformos nesklandumų. Dar ir šiandien jos pasekmės jaučiamos. Medikė mano, kad eiliniams gyventojams kol kas nieko gero neduoda ir medicinos įstaigų privatizacija.
Kaip vieną iš dabartinių problemų, Genovaitė mini nesklandumus dėl prisirašiusiųjų pacientų. Dauguma vietinių gyventojų yra prisirašę Viekšnių dr. A. Biržiškos sveikatos namuose. Dėl jų nėra jokios bėdos. Tačiau dalis gyventojų yra prisirašę pas Akmenės rajono ar Mažeikių gydytojus. Pastariesiems, esant reikalui, vietoje suteikiama pirma būtinoji pagalba. Vėliau dėl vaistų leidimo, gydymo kontrolės jiems reikia vykti pas tą gydytoją, pas kurį pacientai yra prisirašę.
Pasak Genovaitės, ne visi tai supranta, o ypač seni, nevaikštantys žmonės. Jie laukia savo felčerės pagalbos, nors ir yra prisirašę kitur. „Su jais yra daug vargo, kol išaiškini, kad jie turi persirašyti pas artimiausią gydytoją pagal savo gyvenamąją vietą“, – sako pašnekovė.
Prisirašiusiųjų Gudų ir Palnosų medicinos punktuose iš viso yra apie 900, o gyventojų šiose apylinkėse yra beveik 1000. Tai yra daug. Šie medicinos punktai aptarnauja daugiausia gyventojų iš visų keturių dr. A. Biržiškos sveikatos namams priklausančių medicinos įstaigų.
TEISMAI ATĖMĖ DAUG SVEIKATOS
Ir šiandien be jaudulio Genovaitei sunku kalbėti apie vargus ir nervinę įtampą, išgyventą per pastaruosius ketverius metus dėl Palnosų medicinos punkto patalpų.
1998 metais, kai buvo panaikinta bendrovė, medicinos punkto patalpos, neatsiradus kitų kandidatų, už pajus buvo perduotos G. Baužienei. Taip šios patalpos tapo moters nuosavybe. Jų įteisinti nebuvo galima, nes dokumentuose buvo klaidų: pastato dalys neatitiko jų kvadratūros.
Dėl kažkieno neapdairumo G. Baužienei teko ilgus metus bylinėtis teismuose su pastato bendrasavininke.
Genovaitė sako patyrusi ne tik didelių materialinių, bet ir moralinių nuostolių, praradusi nemažai sveikatos. Iš prigimties labai jautriai moteriai kiekvienas teismas, neskaitant laiko, kainuodavo daug nervų. Visiškai nesijaučiant kaltai, labai skaudu būdavo matyti ir klausytis, akivaizdžiai tiesai badant akis, priešingų įrodinėjimų.
„Ilgą laiką patalpos buvo nekūrenamos, nes buvo atjungta namo katilinė. Gelbėdavomės elektriniais šildytuvais. Negalėjome remontuoti ir patalpų. Sergančiam žmogui atėjus į tokius šaltus medicinos punkto kabinetus, man jį apžiūrėti buvo neįmanoma. Ligonius lankydavau namuose“, – apie užgriuvusius sunkumus pasakoja moteris.
Tiktai 2003-iųjų rudenį teigiamai išsisprendė patalpų klausimas. Tačiau katilinė atiteko namo bendrasavininkei, ir patalpos liko nešildomos. Tik artėjant 2004 metų žiemai medicinos patalpose buvo įrengtas atskiras kaminas ir katilinė.
Šiuo metu patalpos remontuojamos. Nors darbai užsitęsė, tačiau punkto darbas nesutriko, medikė dirba normaliai.
Kaip ir visada, tiek į Gudų, tiek į Palnosų medicinos punktus kartą per savaitę atvažiuoja gydytojos iš dr. A. Biržiškos sveikatos namų ir priima ligonius, sunkiai vaikštančius lanko namuose.
GYDO NE TIK KŪNĄ, BET IR SIELĄ
G. Baužienė nelinkusi leistis į kasdienio darbo detales. Tik puse lūpų prasitaria, kad nereti iškvietimai po darbo valandų, net ir naktį. Pas tą patį ligonį tenka važiuoti ir keliskart.
Medikė kviečiama ne tik ligos atveju, bet ir kenčiant dėl buitinių problemų. Žmonas ir motinas kamuoja girtuokliai vyrai ir sūnūs. Jos patiria stresus, puola į depresiją. Pasak Genovaitės, moterims nuraminti ne visada pakanka paguodos žodžio ar patarimo, tenka griebtis ir vaistų.
„Visos bendruomenės slaugytojos turime valdiškus dviračius, kuriais lankome ligonius. Tačiau per dieną tenka sukarti po 20 ir daugiau kilometrų, nes atstumai dideli. Todėl dabar dažniausiai važinėju nuosavu automobiliu. Kai mano ligoniai paprašo, dažnai juos pavėžėju pas gydytoją ne tik į Viekšnius, bet ir į Mažeikius. Už tai jie mane myli, sulaukiu ne vien padėkos žodžių, bet ir gėlių, ir ne tik Mediko dieną“, – linksma gaida pokalbį baigia G. Baužienė.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
