Viekšnių seniūnijoje, ant Virvytės kranto įsikūrusios Gyvolių gyvenvietės žmonės jau kuris laikas dažnai mato, o kai kada ir randa progą pabendrauti su į kaimą užsukančiais lenkais. Tai AB „Mažeikių nafta“ darbuotojai, apgyvendinti VšĮ Akmenės rajono socialinių paslaugų centro „Virvytė“ trijų aukštų bendrabutyje, esančiame greta vilos.
GEROS SĄLYGOS
„Virvytės“ centro direktorė Salomėja Krupovisovienė sakė, kad nuo rugsėjo pradžios čia apsigyvenę lenkai iš Krokuvos kompanijos „Naftobudowa“ pagal sutartį patalpas turėjo nuomoti iki lapkričio 1osios. Tačiau darbai užsitęsė ir, pasak Salomėjos, jei ne ta, tai kita kompanija, ko gero, išsilaikys čia iki Naujųjų metų. Šiuo metu čia 24 butuose po tris kambarius gyvena 166 žmonės. Viename bute įsikūrę maždaug po septynis gyventojus. Yra visi patogumai: karštas vanduo, šaldytuvai ir kt. Pastatas pritaikytas tik vasaros sezonui, dėl to jis šildoma elektra. Beje, per mėnesį naujieji gyventojai išnaudojo elektros energijos už 37 tūkstančius litų. Nors yra pirtis, tačiau lenkai ja nesinaudoja – pirmenybę teikia dušui.
Nors centre yra biliardas, stalo tenisas, treniruokliai, galima naudotis internetu, pasak centro direktorės, lenkų tokie užsiėmimai nedomina. Rudenį jie mieliau traukė į mišką grybauti, pasiėmę meškeres vaikščiodavo Virvytės pakrantėmis.
AB „Mažeikių nafta“ dirbančių kitataučių gerove rūpinasi ir pagal viešųjų darbų programą dirbančių žmonių komanda. Jie prižiūri gyvenamąsias patalpas, tvarko butus ir aplinką. Laikinųjų gyventojų maitinimu taip pat pasirūpinta. Jie vilos valgykloje gauna pusryčius, pietų davinį, kaip jį čia vadina – lauknešėlį, ir stiprią vakarienę. Iš socialinių paslaugų centre dirbančio 21 darbuotojo, net 18, tarp kurių yra sargai, valytojos, pagalbinės darbininkės, aptarnauja lenkus. Virtuvėje atskirai pamainomis dirba dar po 5 žmones.
Didžioji dalis „Virvytėje“ apgyvendintų Lenkijos piliečių – montuotojai. Jie dirba pamainomis. Be jų, dar yra suvirintojų, vairuotojų, taip pat atsakingų darbuotojų – brigadininkų, kurie prižiūri savo žmones. Į darbą jie važinėja dviem privačios lenkų kompanijos „Limes“ autobusais, savo mikroautobusais.
Kaip pastebėjo S. Krupovisovienė, centro bendrabutyje dar yra apgyvendinti 15 UAB „Elmonta“ elektrikų iš Vilniaus. Tarp jų ir lenkų nebūna jokių konfliktų. Lenkai nesipeša ir tarpusavyje, nėra pasitaikę jokių muštynių, triukšmo. Policija čia neturėjo progos apsilankyti nė karto. Anot direktorės, jie linksmi, linkę bendrauti žmonės, yra tekę girdėti, kaip gražiai dainuoja.
PASIILGO NAMŲ
Teko pabendrauti ir su pačiais lenkais. Su centro direktore apsilankėme jų butuose, kur žmonės ilsėjosi po savo darbo pamainos.
Privačios firmos vairuotojai Andžei ir Ovidijus gyvenimu nesiskundė. Sakė gyveną normaliai, maitiną juos čia taip pat gerai. Viena bėda – labai pasiilgę šeimų, traukia namai. Juk artimųjų nematė jau apie du mėnesius. Nors leidimai dirbti išduoti iki lapkričio vidurio, bet atrodo, kad teks užsibūti ilgiau. Anot pašnekovų, jų tautiečiai drausmingi, alkoholio nevartoja, o ypač vairuotojai, kurie labai prižiūri savo transportą. Pastebėjome, kad tarp čia gyvenančiųjų vyrauja draugiška atmosfera.
Jurekas jau ne pirmą kartą darbuojasi Lietuvoje. Prieš metus jis taip pat dirbo akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“. Jurekas – suvirintojas, jis dirba naktimis. Iš viso čia gyvena 30 suvirintojų. Pasak vyriškio, bendrovėje dirbo apie 4ių tūkstančių įvairių firmų darbuotojai. Tarp jų – 400 AB „Naftobudowa“ darbininkų.
„Mums čia gerai moka, – šypsosi Jurekas, – už valandą gauname po 8,5 euro. Tačiau darbas pavojingas. Štai spalio viduryje žuvo mano kolega, AB „Naftobudowa“ montuotojas, gyvenęs Mažeikiuose.“
Vyriškis negaili pagyrų lietuviškam alui. Tačiau nepamiršta pasakyti, kad kas vakarą, atėjus į darbą, jų blaivumą tikrina. Pasak Jureko, per pusantro mėnesio net 50 žmonių buvo išsiųsti atgal į tėvynę už drausmės pažeidimus.
Nors šiek tiek vyresnio amžiaus ir tvirtino, kad moka rusiškai, kalbėdamas nuolat įterpdavo lenkiškų žodžių, sunkiai suprasdavo, ko klausiame. Kalbėjomės apie praėjusią visų Šventųjų dieną, Vėlines, Lenkijoje taip pat švenčiamą Heloviną. Jurekas kol kas nevedęs, namuose jo laukia mama ir tėtis. Jis dar turi seserį ir brolį. Pasiilgo savųjų, namų, įprasto jų maisto.
MAITINIMU PATENKINTI
„Virvytės“ valgyklos gamybos vadovė Danutė Liaušienė patikino, kad lenkai neišrankūs, ir savo reikalavimų nekelia.
„Jie valgo viską, ką mes gaminame. Svarbu tik, kad maistas būtų karštas. Rytais patiekiame dešrelių, karštų sumuštinių, arbatos arba kavos. Dauguma labiau mėgsta arbatą. Vakarais verdame sriubas, gaminame didžkukulius, guliašą. Kai pasiteiraujame, ar jie patenkinti, pamatome į viršų iškeltą nykštį, žodžiu, viskas gerai“, – pasakoja moteris.
Pasižiūrėjusi į dokumentus, gamybos vadovė nurodo, kad pusryčiams yra skirta 11,80, vakarienei – 20, o pietų daviniui išleidžiama 10 litų. Pietums dažnai įdedama vištų šlaunelių, karbonadas ar šnicelis. Pasak D. Liaušienės, pietums ruošiami sumuštiniai lenkams nepatiko, o virėjos stengiasi įtikti. Tad vėliau į pietų davinį imta dėti supjaustytos duonos, agurkų, dešros.
Pusryčiai trunka apie valandą – nuo 6 iki 7 valandos, nes pavalgyti turi apie 100 žmonių, kurie ateina grupėmis. Vakarienė gaminama du kartus – 17 ir 20 valandomis. 17 valandą valgo tie, kurie išvažiuoja į naktinę pamainą, o 20 – grįžusieji iš darbo. Pastarųjų būna daugiausia. Virtuvės darbuotojoms tenka nemažas darbo krūvis, todėl jos dirba pamainomis, kurios keičiasi kas penkios dienos.
BENDRAUJA SU VAIKAIS
IR VYRESNĖMIS MOTERIMIS
Užėjome į Gyvolių kaimo parduotuvę, kurioje lenkai, ypač savaitgaliais, dažnai lankosi. Parduotuvės savininkė Žydrūnė Voverienė patikino, kad naujieji parduotuvės klientai nekonfliktiški, ramūs, draugiški, mėgstantys bendrauti, žodžiu, tikri „geriečiai“. Labiausiai jie dėmesingi vaikams ir vyresnio amžiaus moterims. Mažieji net išsižioję žiūri į kitataučius. Šie jų teiraujasi amžiaus, perka viską, į ką tik vaikai baksteli pirštu. Ir ne tik saldumynus. Anot pardavėjos Astos Paulauskienės, lenkai mergaitėms nupirko net papuošalų į plaukus.
Ž. Voverienė ir A. Paulauskienė sakė pastebėjusios, kad svetimame krašte kitataučiams labai trūksta bendravimo. Užėję į parduotuvę, lenkai pasakoja apie savo šeimas, vaikus, rodo jų nuotraukas, siūlo pasiklausyti lenkiškos muzikos įrašų. Jie guodėsi jaučią, kad lietuviai nemyli lenkų, ypač Mažeikiuose, kur įmonėje ne kartą tekę girdėti replikų savo adresu.
Kaimo žmonėms lenkai pasirodė gana vaišingi. Jie nuperka vietiniams vyrams alaus, o už tai kai kurie naujuosius draugus mielai pasikviečia pas save. Kaime vieni kitus puikiai pažįsta, todėl netruko pasklisti kalbos, kad pas keletą vietinių gyventojų lenkai yra laukiami svečiai.
Pardavėjos, pastebėjusios lenkų palankumą gerokai už save vyresnėms moterims, pasidomėjo, kokia to priežastis. Jie paaiškino, kad šios moterys jiems primena jų mamas. Lenkai perka ir vaišina jas šokoladu, nesidrovi priėję pabučiuoti į skruostą. Prekybininkės įsiminė atvejį, kai į parduotuvę atėjo viena senyvo amžiaus moteris. Jai kažką perkant, čia buvusiam lenkui pasirodė, kad moteriai pritrūko pinigų. Ilgai nesvarstęs, jis išsitraukė 10 eurų ir ištiesė jai.
Savotišką pagarbą lietuvėms moterims lenkai jaučia ir dėl to, kad, jų manymu, šios daug dirba. Moterys jų tėvynėje daugiau ilsisi, o vyrai yra pagrindiniai šeimos maitintojai. Dėl to lenkai džiūgauja, kad jie čia uždirba daugiau nei tėvynėje, ir jų moterys dėl to jausis laimingos.
APYVARTA
PADIDĖJO NEDAUG
Anot parduotuvės savininkės, atvažiavus lenkams, prekių apyvarta padidėjo tik truputį. Maisto jie perka labai nedaug. Dažniausiai lankosi tik savaitgaliais. Populiariausia prekė – alus, kurį, beje, perka silpną, ne stipresnį kaip 5 laipsnių. Kartais nusiperka vieną kitą butelį degtinės.
Iš to, kaip entuziastingai lenkai pastaruoju metu puolė pirkti menkavertes gėlių vazeles, skirtas lauktuvėms namiškiams, A. Paulauskienė suprato, kad visos jų mintys jau sukasi apie namus.
O kol jie dar čia, norisi kažkuo paįvairinti savo gyvenimą, kažką pamatyti, pasivaikščioti po apylinkes. Parduotuvėje jie klausinėja, kur ir ką galėtų aplankyti, jaunesni – kur pamiklinti kojas. Jaunimas pasiilgo šokių ir kaime ieško „disko“. Vyresni teiraujasi, kur čia galėtų rasti bažnyčią. Kai kuriems sekmadienis – šventa diena, kurią būtina melstis. A. Paulauskienė pastariesiems patarė nueiti į Viekšnius.
PASITAIKĖ NE TIK KOMIŠKŲ
SITUACIJŲ
Prekybininkės papasakojo ir keletą čia nutikusių komiškų situacijų. Lenkai – alaus mėgėjai. Tad nusipirkę butelį jie kartais paprasčiausiai užsuka už parduotuvės, ir čia pat pasienyje jį ištuština.
Visai greta parduotuvės į žemę yra įkasta pora šulinio rentinių. Nežinia, kokiu tikslu tai buvo padaryta, bet dabar šis tuščiasis be lašo vandens „šulinys“ naudojamas tik šiukšlėms ir tuščiai tarai išmesti. Štai į tą „šulinį“, truputį padauginęs alaus, kartą ir „pliumptelėjo“ vienas lenkas. Laimei, jis buvo ne vienas, tad draugai iš nelaisvės išvadavo.
Kitam šiek tiek vyresniam jo kolegai galėjo baigtis dar liūdniau.
„Sudžiūvęs, smulkus, kokių 50 metų vyriškėlis aiškiai padaugino ir užsnūdo tiesiog ant parduotuvės grindų. Prieš tai jis sklaidėsi eurais, kuriuos, mačiau, kaišiojo į kišenes. Pagailo žmogaus. Juk neišmesi už durų, dar kas apšvarins. Todėl, padedama vietinio jaunuolio, įsodinau jį į savo automobilį ir nuvežiau iki Virvytės liepto. Kartu perėjome jį, o iš ten bendrabutis – ranka pasiekiamas. Tačiau jam nepakako jėgų įveikti ir tų kelių žingsnių – nugriuvo į krūmus ir miega toliau. Teko pakelti ir nuvesti iki pat kambario durų. „Super, pani, super, pani“, – vos apversdamas liežuvį kartojo. Kitą dieną atėjo į parduotuvę nukoręs galvą ir dar sykį padėkojo už pagalbą“, – pasakoja A. Paulauskienė.
Pardavėja prisiminė ir kitą, visai ne komišką atvejį. Vienas dar nė 30 neturintis atvykėlis jau kuris laikas jai atrodė įtartinas. Bet, kaip sakoma, nenutvertas – ne vagis. Kartą, atėjęs parduotuvėn, jis paprašė skardinės alaus. Pardavėja, rodos, tik akimirkai nusisuko nuo prekystalio ir atsidarė šaldytuvą paimti prekę. Atsigręžusi ji pamatė, kaip lenkas stveria nuo prekystalio supakuotus riešutus ir bruka juos į kišenes.
„Riktelėjusi, kad kuo greičiau prekes padėtų į vietą, nė pati nepajutau, kaip tvojau vagišiui per veidą. Tuo momentu nespėjau nė pagalvoti, kad galiu gauti atgal. Laimei, taip neatsitiko, o sugėdintas jaunuolis, kuriam nebereikėjo ir alaus, smuko pro duris ir daugiau nebepasirodė. Parduotuvėje tą kartą buvo dar du lenkai, tačiau jie lyg ir atsiribojo nuo savo kolegos, nusipirkę, ko jiems reikėjo, išėjo iš parduotuvės“, – nemalonaus incidento aplinkybes atvirai išklojo parduotuvės darbuotoja.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Daugiausia lenkų į valgyklą susirenka vakarais,
kai jie sugrįžta iš dieninės pamainos.
