Kaip įsidėti svajonę į kišenę?

Linos Gudinienės rankose – viena naujausių jos leidyklos išleistų knygų.

Itin veikli moteris Lina Gudinienė vienuolika metų gyvena Vilniuje, bet save vadina mažeikiške, beveik kasdien randa laiko pasisveikinti su miško dvasia ir apkabinti ar bent akimis paglostyti medį. Ji žino, kokios svarbios šaknys. Pirmą kartą šios moters vardą ir pavardę „Santarvė“ išgirdo koronaviruso pandemijos pradžioje. Lina žmones, mėgstančius skaitymą, knygas, kvietė prisijungti prie internete organizuotų „Vieno puodelio pokalbių“ su esamais ir net būsimais knygų autoriais.
Nutarėme: laikas ir pačią leidyklos „Skanios knygos“ įkūrėją, jos sielą Liną pakalbinti apie knygas, jų leidybą, skaitymą ir lietuvių kalbą. Juk būtent ji savo ranką pridėjo ir prie rudenį kalbintos kitos mažeikiškės – Jūratės Norvaišienės knygos „Vienos raidės istorijos“ leidybos.

Mėgstamų veiklų daug

Lina įgijo chemikės-inžinierės bei ekonomistės išsilavinimą ir šiandien dirba su Europos Sąjungos projektais, o savo žinias apie chemiją panaudoja dar viename pomėgyje – augalinių hidrolatų gamyboje bei įvairių aromatinių aliejų mišinių ruošime.
„Gal tai manyje gyvenančios miškų laumės išraiška – gamta nuo pat vaikystės buvo mano sielos džiaugsmas“, – juokiasi ji.
Kaip ir knygos: Linos kiek daugiau nei prieš dvejus metus įkurtą ir puoselėjamą nedidelę leidyklėlę „Skanios knygos“ ir per tą laiką išleistas knygas galima priskirti rubrikai „Akistata su svajone“.
O kur dar aistra kelionėms ir fotografijai bei baigti veidoskaitos trenerės kursai, kuriuose įgytos žinios žmonių veidus pavertė jų sielų knygų viršeliais…

Knygos buvo langu į pasaulį

Lina pasakojo: knygos jos gyvenime atsirado labai anksti. Iki devintos klasės ji gyveno Tirkšliuose ir buvo perskaičiusi bene visas miestelio bei mokyklos bibliotekose esančias knygas. Kaip ir daugelis to meto vaikų, Lina knygas skaitė pasislėpusi po antklode, pasišviesdama žibintuvėliu. Mažeikiuose ji lankė muzikos mokyklą, todėl ir kelionės autobusu į šią mokyklą būdavo išnaudojamos skaitymui. Už meilę knygoms ji yra labai dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojoms.
„Dažnas šiandieninis vaikas, paauglys sako, kad skaitymas jam kančia. Man taip tikrai nebuvo.
Mano vaikystės, jaunystės gyvenimas buvo sunkus – gana anksti, būdama šešiolikos metų, netekau mamos. Bet savo sunkų gyvenimą priėmiau ne kaip bausmę, o kaip galimybę. Būtent tada knygos man leido „keliauti“ po pasaulį, jį pažinti, pasimatuoti situacijas ir jas išgyventi, formavo mano matymą, kalbėseną, žodyną, o paskui suteikė drąsos bei pasitikėjimo gyventi, veikti, atvirai išsakyti mintis“, – ryšį su knygomis, užsimezgusį vaikystėje, apibūdino pašnekovė.

Neperskaitė dviejų knygų

Lina prisipažino, kad nuo paauglystės iki dabar, kai jai jau 44-eri, jai nepavyko surasti ryšio su Antano Škėmos „Balta drobule“. Neveikė net ta nuostata, kurią pašnekovė išsiugdė: iki galo perskaityti ir tuos leidinius, kurie jai ne itin patinka.
„Turbūt mane ši knyga veikia per asmenį. Prieš pradėdama skaityti kažkokią naują, nežinomo autoriaus knygą, su malonumu perskaitau jo biografiją. Su A. Škėma nuo pat pradžių nebuvo ir vis dar nėra sinergijos.
Pavyzdžiui, „Altorių šešėlį“ skaičiau gal šešis kartus, skirtingais savo gyvenimo periodais ir kaskart šiame kūrinyje atrasdavau tai, ko anuos kartus nepamačiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Kita Linos neperskaityta, atidėta į šalį knyga – Hermano Hesės „Stiklo karoliukai“. Tačiau nei jos, nei „Baltos drobulės“ pašnekovė „nenurašo“ – pasilieka tam laikui, kai galbūt iki jų užaugs.

„Pačios pačiausios“ knygos neturi

Draugai, žinantys, kad Lina daug skaito ir turi gausią asmeninę biblioteką, vis paprašo rekomenduoti kokią nors knygą. Ir tai yra vienas malonumas!
Tačiau, uždavus klausimą, kokia knyga pakeitė jos gyvenimą, Lina prisipažino: „Anksčiau vis kažką pasiūlydavau, bet dabar galiu pasakyti drąsiai, jog nėra vienos knygos, kuri būtų pakeitusi mano gyvenimą. Visos jos turėjo man įtakos, formavo mane kaip žmogų, knygos – galimybė mokytis iš tų, kurių jau nebėra, tai mokymasis, kuris nesibaigia uždarius universiteto duris. Kai pati buvau šešiolikos, skaičiau labai daug grožinės literatūros, dvidešimties – daug klasikos žanro knygų, dar kitokios buvo mano rankose, kai gimė vaikai. Be to, gali knygas vertinti visaip – geros, blogos, įdomios, neįdomios, dar kitokios… Bet yra ir dar vienas matas – yra tiesiog tau netinkančių“, – įsitikinusi knygų leidėja.

Leidykla gimė iš noro padėti

Lina visada puoselėjo svajonę turėti daug knygų: senų, naujų, surinktų iš viso pasaulio, antikvarinių, ne antikvarinių, žodžiu, visokių, – knygynėlį, arba kitaip butikėlį, kupiną knygų ir kavos kvapo, spalvų, ramybės ir pasitenkinimo jausmo.
Ir šiandien jį turi. Leidyklėlė „Skanios knygos“, taip pat pavadinta elektroninė parduotuvė, internete Linos organizuojami „Vieno puodelio“ pokalbiai ir yra tas butikėlis, kuriame su malonumu dingsta laikas.
„Kaip ir viskas mano gyvenime, taip ir „Skanių knygų“ atsiradimas turi savo istoriją. Mano veidoskaitos mokytojas Žydrūnas Sadauskas viešai paskelbė įrašą apie tai, kad jau pribrendo išleisti savo knygą „Vaikystės šešėliai“.
Įvairių reklaminių skrajučių, bukletų leidybos patirties jau turėjau, tai, pamačiusi Žydrūno įrašą, parašiau jam, kad galiu padėti. O jis man atsakė, kad jam reikia ne pagalbininko, o partnerio.
Tam, kad viskas būtų teisinga, legalu, tvarkinga, kad išleidę knygą galėtume ją parduoti, įkūrėme įmonę. Ir… pasaulis pradėjo suktis leidžiamų knygų ritmu. Pirmosios išleistos knygos startas buvo labai sėkmingas. Ir tai „užkabino“ mane“, – leidyklėlės įkūrimo istoriją papasakojo pašnekovė.

Į didžiuosius nesilygiuoja

„Skanių knygų“

Leidėjas – lyg tiltas tarp dviejų pasaulių

Knygų leidėjo darbas – įvairialypis. Nuo bendravimo su autoriais, redaktoriais, iliustruotojais, maketuotojais, spaustuvėmis iki dalyvavimo knygų pristatymuose.
Linos manymu, leidėjas yra tarsi iešmininkas, tiltas, padedantis meno žmonėms susikalbėti su, vadinkime, paslaugų teikėjais. O susikalbėti yra labai svarbu, mat autorių parašyti rankraščiai be kitų žmonių prisidėjimo, pagalbos gali taip ir likti stalčiuje.
„Aš esu ta, kuri žino terminus, iki kada ir kam reikia atiduoti būsimą knygą. Jei reikia, „paspaudžiu“ šypsena, žodžiu vieną ar kitą pusę, primenu, kad jau reikia judėti pirmyn, atiduoti leidinį redaguoti, maketuoti – viską sustyguoti įdomu. Bet visų labiausiai jaudinantis momentas – gauti naują knygą, kvepiančią spaustuvės dažais“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji sakė, kad norisi visus pakviesti surasti sau skirtas knygas. Nes skaitymas – tai laisvė. Laisvė būti, jausti, suprasti, ką jauti, ir net gebėti išsakyti kitam.
„Linkiu atrasti ar iš naujo surasti skaitymą, skaityti savo vaikams, nes tai yra ir bendrystė, ir vienybė, ir praeities sujungimas su ateitimi. Pasidarykite sau mėnesio iššūkį – skaityti bent dešimt minučių balsu, atidėkite visas pasaulio negandas, visus telefonus ir medijas į šalį“, – apibendrino Lina.
Loreta BUTKUTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto