Kalanetika – terapija, garantuojanti gerą savijautą ir nuotaiką

„Tai kaip narkotikai, terapija, bet tikrai ne sportas“ – tikina Eglės Afanasjevos treniruojamos moterys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Kalanetika – tai mano didysis atradimas, kuris vis patiesina nugarą ir panaikina skausmus, padailina ir padeda išlaikyti formas, leidžia jaustis grakščiai, sveikai ir laimingai, – sako licencijuota kalanetikos mokytoja Eglė Afanasjeva, pirmosios Lietuvoje knygos apie kalanetikos mankštą sudarytoja.
Su teigiamos energijos nestokojančia ir visapusiška moterimi šį kartą kalbamės, kai dienos šviesą išvydo dar vienas jos kūdikis – beveik devynis mėnesius „nešiota“ knyga.

– Kada suradai kalanetiką ir kodėl ji, Tavo manymu, yra svarbi?

– Kalanetikos „skonį“ pirmą kartą pajutau dar universitete, kai norėjau išbandyti kažką naujo. Tai man buvo didžiulis atradimas, tai buvo tokia mankšta, kokios ilgai ieškojau – moteriška, primenanti šokius, kai jautiesi pakylėta, energinga ir grakšti. Juk jau seniai supratau, jog turime judėti visą gyvenimą, todėl kalanetika man tapo sportinių treniruočių pakaitalu. O ji visų pirma svarbi tuo, jog yra saugi ir tinka beveik visiems. Mankštoje nėra jokių staigių šuoliukų, posūkių, visi pratimai atliekami lėtu tempu, neskubant ir neperžengiant individualių galimybių ribos.
– Kodėl nusprendei parašyti knygą?
– Klientės nuolat klausinėdavo ir prašydavo joms duoti medžiagos apie kalanetiką lietuvių kalba. Kadangi jokios literatūros nebuvo, viskas, ką galėjau pasiūlyti, buvo angliškos knygos ir DVD. Natūralu, jog gimė mintis patenkinti šį savo klienčių prašymą. Iš pradžių buvo mintis tiesiog paruošti lapus, kuriuose būtų pagrindinė informacija. Vėliau sukirbėjo idėja ir apie mažą knygelę, tačiau kad tai išaugs į dviejų šimtų puslapių knygą – tikrai nesitikėjau!
Paruošus pratimus, kas, beje, ir buvo lengviausia, kilo noras suteikti daugiau įdomios ir reikalingos informacijos, jog skaitytoja suprastų ir patį kalanetikos metodą, jo kilmę, filosofiją, įgytų žinių apie savo kūną ir suprastų, kodėl svarbu visuma, t. y. mūsų fizinio kūno ir psichikos vienovė. Tai puiki dovana kiekvienai moteriai.
– Ar galima kalanetika užsiimti pačiam naudojantis knyga?
– Kadangi kalanetika – rami, saugi ir nesudėtinga, ja galima užsiimti ir namie. Rezultatai jaučiami jau po kelių užsiėmimų, o lengvumas, pagerėjusi savijauta ir energijos antplūdis skatina nesustoti. Kai kurios moterys mankštinasi namie, kai kurios su trenerio pagalba, tačiau kas svarbiausia, kad iš niekad nesportavusių moterų jos tampa sistemingai besimankštinančiomis. Tai tampa tiesiog kasdienybe. „Tai kaip narkotikai, terapija, bet tikrai ne sportas“ – juokiasi mano klientės Vilniuje.
– Kokia trenerė ar šokių mokytoja Tau yra autoritetas ir kodėl?
– Na, visų pirma, nors pačios Callan Pinckney (kalanetikos kūrėja – aut. past.) nepažįstu, jos istorija labai mane įkvepia. Dešimt metų keliauti su kuprine po Aziją, grįžus išsigydyti sužalotą kūną ir kautis už savo idėjas tikrai ne kiekvienas galime.
Tikriausiai Callan atkaklumas, profesionalumas ir intuicija labai prisidėjo prie kalanetikos įsitvirtinimo pasaulyje. O treneris ar mokytojas visada žavi savo išmintimi bet kurioje srityje. Ir kartais ne pasiekimai ar diplomai traukia prie žmogaus, bet jo asmeninis žavesys, mąstymas, vidinė ramybė ar tiesiog žinojimas nepaisant amžiaus. Man toks mokytojas, treneris ar šiaip žmogus visuomet yra autoritetas.
– Grįžkime prie Tavo knygos. Ar buvo sudėtinga ją parašyti?
– Pradėsiu nuo įsivaizdavimo, ką tai reiškia – parašyti knygą. Mąsčiau naiviai ir paprastai: na, kas gali būti sudėtingo? Juk surašai, ką moki, ką žinai, ir tiek. Mano knyga – ne romanas, kuriame penki šimtai puslapių. Tai pratimų knygelė, kurią turėčiau parašyti per mėnesį. Deja, toks įsivaizdavimas buvo žaibiškai pakoreguotas atsisėdus prie kompiuterio ir pradėjus mąstyti, tai ką čia vis tik parašysiu. Chaosas galvoje, virtinės minčių, pratimų, patarimų sunkiai gulėsi ant apytuščio lapo…
Tikrai neįvertinau rašymo proceso ir neturėjau aiškios vizijos, ką noriu pasakyti skaitytojoms. Tuomet prasidėjo struktūros, griaučių, turinio dėliojimas, skaitymas daugybės knygų, pradedant žmogaus anatomija, fiziologija, reabilitacija, kineziologija, mankštų sistemomis ir baigiant tradicinės bei populiariosios psichologijos, psichoanalizės knygomis. Vyras juokėsi, jog mūsų namuose knygų daugėjo tiesiog valandomis. Tik perskaičius, išnagrinėjus kalną įvairių literatūros šaltinių, pradėjo dėliotis būsimos knygos struktūra. Rašymas tapo nuolatiniu – dieniniu ir naktiniu – darbu. Ir nors visas šis procesas buvo varginamas ir ilgai truko, jo dėka atradau daugybę naujų patyrimų.
– Kaip derinai darbą, šeimą, namus ir knygos rašymą? Kas buvo sunkiausia, o kas smagiausia?
– Ne visuomet paprasta suderinti visus darbus, šeimą, tvarką namuose ir asmeninius projektus. Esi vienas kaip tas karys lauke, todėl šeimos palaikymas – svarbiausias dalykas, nes juk nuo šeimos narių daugiausia pavagi dėmesio ir laiko. Ir jie, o ne kažkas kitas, turi būti atlaidūs nešvarioms grindims, piktai ar pavargusiai mamai ir žmonai, kuri tingi pasikelti nuo sofos.
Atsimenu, kaip sunku rašius visą naktį, iki penkių ryto, keltis aštuntą valandą ir vesti treniruotes. Sunkiausia man buvo susigyventi su nuolatiniu nuovargiu, miego stygiumi ir dėmesio stoka pačiai sau. Nerasdavau laiko nei kirpyklai, nei parduotuvėms, nekalbant apie pasivaikščiojimą ar kino teatrą. Gyvenimas Vilniaus senamiestyje tapo nematomas ir nejuntamas. Tikrai nenorėčiau taip gyventi nuolat, kadangi pokyčiai ir rezultatai akivaizdūs – išvargęs žvilgsnis, išsausėję plaukai, spuoguota oda ir nuolatinis skubėjimas, lėkimas.
Kalbant apie gerus dalykus, kurių taip pat buvo nemažai, smagiausi man – maži vidiniai atradimai, kuomet kaip vaikas, radęs kokią smulkmeną smėlyje, bėgdavau ir nuolat kartodavau: „O jūs įsivaizduojat, kad yra taip ar anaip? Ir kad įmanoma va šitaip?“
Ir taip nuolat atrasdavau sau naujų įdomių žinių, kurios stipriai praplėtė mano akiratį ir suvokimą apie žmogaus būvį. Taip pat nuostabu buvo sutikti ir pažinti naujų žmonių arba suartėti su mažai pažįstamais, įgyti naujų draugų.
Smagu yra kurti, t. y. galvoti, rūpintis, dėlioti, kaip knyga turėtų atrodyti, kokios nuotraukos čia tiktų ar kokios citatos man šioje vietoje reiktų… Mėgstu patį procesą, todėl knygos rašymas buvo jaudinama patirtis, tikrai daug prisidėjusi prie mano tobulėjimo.
– Ar būta kokių juokingų ar liūdnų istorijų, susijusių su knyga?
– Na taip, juokingų istorijų būta! Apskritai pats žodis kalanetika daug kam neaiškus, ypač vyrams. Kokių jie tik pavadinimų neprigalvoja: klipatronika, kibernetika, teletabika, šachmatika…
Įdomi viršelio istorija. Visą knygos rašymo laikotarpį buvau įsitikinusi, jog viršelį turiu ir apie jo keitimą net nemąsčiau. Kadangi jau buvo suplanuotas pirmasis knygos pristatymas, turėjau terminą, iki kada galiu pristatyti viršelį.
Paskutinę naktį, apie trečią valandą, maketuotojas man atsiunčia suderinti galutinį viršelio variantą. Aš jį „palaiminu“ ir ramiai nueinu miegoti. O iš ryto laukia staigmena: Tomas man pateikia naują, visiškai kitokį viršelio variantą su nuotrauka iš interneto.
Staiga suprantu, kad naujas viršelis nerealus ir aš noriu būtent jo! Be to, absoliučiai visi sutikti žmonės išbalsuoja už šį variantą. Belieka ne tiek jau daug – rasti geros kokybės nuotrauką internete ir susitarti dėl autorinių teisių. Kaip paaiškėja, nuotrauka – fotografo iš Honkongo nuosavybė. Bandymai gauti leidimą ieškant fotografo socialiniuose tinkluose sėkmingi, bet atsakymo niekaip negalime sulaukti. Ir vėl ateina didelis nusivylimas, jog negaliu naudoti šio naujo viršelio, o seno jau nebenoriu…
Lieka vienintelė išeitis – kurti naują viršelį! Ir vėl naktinis darbas, naujų nuotraukų ieškojimas. Labai ačiū Tomui, kuris galiausiai sukuria viršelį tokį, koks jis ir yra dabar.
– Kaip dabar jautiesi, kai knyga jau gyvena savo gyvenimą?
– Jaučiu, jog ši knyga – tai tarsi vienas iš tų kalnų, į kurį jau įkopiau. Tai šturmuota viršūnė, kuri suteikia džiaugsmo, įkvėpimo, pasitenkinimo, kad tu tai padarei, įgyvendinai savo idėją. Kartu ateina suvokimas, jog yra aukštesnių viršūnių, į kurias, matyt, laikui bėgant vis tiek bandysi kopti.
Neseniai įkopęs į šeštąją pasaulio viršūnę grįžo mano draugo tėvas. Suvoki, jog žmonės neįmanomus dalykus padaro įmanomais. Tokie žmonės įkvepia nesustoti.
– Įdomu, ar yra kalanetikos trenerių Mažeikiuose?
– Šiuo metu turiu mokinę, kuri netrukus jau bus pasiruošusi ir pradės vesti kalanetikos užsiėmimus Mažeikiuose. Beje, mažeikiškes kviečiu į kalanetikos užsiėmimą-seminarą antrąjį gruodžio šeštadienį (gruodžio 8 d.) 11 val. Juk geriau vieną kartą pabandyti, nei šimtą kartų išgirsti.
Kalbino
Rūta REKAŠIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto