Kalba – vienas iš kertinių žemaitiškos tapatybės stulpų

Telšių, Skuodo, Kretingos, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybės 2022-uosius paskelbė Žemaičių kalbos metais. Artėja Žemaičių kultūros draugijos IX suvažiavimas. Tad su Juozu PABRĖŽA – pedagogu, kalbininku, politiniu veikėju – šiandien kalbamės apie visuomenės, o tiksliau, žemaičių, reikalus.

OFICIALAUS PRIPAŽINIMO SIEKTI NELENGVA

– Seime yra įkurta Laikinoji žemaičių grupė, organizuojamos apskrito stalo diskusijos, kviečiami dalyvauti Žemaitijos savivaldybių merai, Žemaičių kultūros draugijos nariai. Klausantis šių diskusijų atrodo, kad susitarimo, pritarimo ar supratimo apie žemaičių kalbą, jos vartojimą dar negreit sulauksime. O ką apie šią politinę ir kultūrinę veiklą manote Jūs?

– Galime džiaugtis ir didžiuotis, kad žemaičių kalba per pastaruosius kelerius metus išgyvena didžiulį pakilimą. Daromi labai rimti žingsniai, kad ta kalba būtų išsaugota, pripažinta ir įteisinta kaip savarankiška. Vienas svarbus sprendimas jau padarytas – didžiulėmis pastangomis pavyko 2010 m. Tarptautiniame ISO kalbų sąraše žemaičių kalbą įregistruoti kaip gyvą, savarankišką kalbą greta kitų trijų baltų kalbų – lietuvių, latvių ir latgalių.
Deja, Lietuvoje to pripažinimo siekti yra labai nelengva. Vis dėlto ir čia ledai yra pajudėję. 2020 m. Telšiuose Žemaičių kongrese priimta rezoliucija „Dėl žemaičių kalbos, istorinio Žemaitijos regiono įteisinimo, išsaugojimo ir integracijos“ rado nemažą atgarsį.

Rezoliucija labai rimtai buvo svarstoma LR Seimo Kultūros komitete, Vyriausybės institucijose ir net kelis kartus Seimo Laikinojoje žemaičių grupėje, kuriai vadovauja Rimantė Šalaševičiūtė. Jaučiu, kad oficialaus žemaičių kalbos pripažinimo iš aukščiausios valdžios gal greitai ir nesulauksime.
Tačiau ypač viltingai nuteikia naujausi sprendimai dėl žemaičių kalbos išsaugojimo atskiruose Žemaitijos regionuose. Susivienijusios šiaurės vakarų savivaldybės – Telšių, Skuodo, Kretingos, Plungės, Rietavo ir Mažeikių – 2022-uosius metus paskelbė Žemaičių kalbos metais. Dalyvavau penkių savivaldybių Tarybų posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas klausimas dėl Žemaičių kalbos metų paskelbimo. Tiesiog žavėjausi, kad visur vieningai buvo įvertinta didžiulė žemaičių kalbos svarba, siekiant išlaikyti žemaitiškąją tapatybę. Žemaičių kalbos sklaidai suplanuota ir jau vyksta daugybė nuostabiausių renginių. Neabejoju, kad toks žemaičių kalbos tvirtinimo kelias – ne iš viršaus, o iš apačios – yra pats teisingiausias ir veiksmingiausias.

SUTEIKTI REGIONINĖS KALBOS STATUSĄ

– Negalime savavališkai žemaičių kalbos pavadinti antra valstybine kalba, bet juk niekas nedraudžia ja viešai kalbėti. Ar aš klystu?

– Viešai kalbėti žemaitiškai tikrai kažkokių neperžengiamų kliūčių nėra. Bet kitas dalykas yra pats kalbos statusas. Noriu atsakingai pasakyti, kad mes, žemaičiai, nesiekiame antros valstybinės kalbos pripažinimo. Suprantame, kad yra viena valstybinė lietuvių kalba. Bet norime, kad būtų atstatyta istorinė tiesa ir žemaičių kalbai būtų suteiktas regioninės kalbos statusas.

Kai XIX a. kūrėsi Lietuvos valstybės bendrinė kalba, svarstyklės, kurią kalbinę sistemą rinktis – žemaičių ar aukštaičių – svyravo labai apylygiai. Iškilių žemaičių, tokių kaip S. Daukantas, J. A. Pabrėža, M. Valančius, S. Stanevičius ir daug kitų, darbų reikšmė buvo tokia didelė, kad nedaug trūko, jog lietuvių bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu.

Darau prielaidą, kad trūkstamas lašas nusverti svarstykles į žemaičių kalbos pusę, renkantis Valstybės bendrinę kalbą, galėjo būti tuo metu neišspausdinti itin reikšmingi J. A. Pabrėžos darbai ir J. Čiuldos veikalas „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“.
Vis dėlto tam tikros istorinės, ekonominės, kalbinės tradicijos lėmė, kad lietuvių bendrinė kalba susiformavo pietinės vakarų aukštaičių patarmės pagrindu. Bet juk ta atskira žemaičių kalbinė sistema niekur nedingo. Tik kažkodėl ilgą laiką lyg ir privengta tą garsiai pasakyti.

Pirmasis kalbininkas, drąsiai pradėjęs kelti ir grąžinti žemaičių kalbos statusą, buvo mažeikiškis kalbininkas Aleksas Girdenis. Likimas lėmė tęsti savo Didžiojo Mokytojo A. Girdenio darbus. Galvoju, kad savo reikšmingiausia ir man brangiausia knyga mokslo monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“ prisidėjau prie tvirtesnio ir aiškesnio įrodymo, kad žemaičiai turi kalbą ir kad ta kalba yra ryškiausias žemaitiškosios tapatybės ženklas.

MOKYMO PRADŽIA – ŠVIETIMO ĮSTAIGOSE

– Kiek, Jūsų manymu, žemaičių kalbos vartojimas priklauso nuo mūsų pačių, žemaičių? Juk Žemaitijos vaikų darželiuose, mokyklose nėra draudimo su vaikais kalbėtis žemaitiškai…
– Kaip minėjau, draudimo lyg ir nėra. Bet trūksta sistemiškumo ir nuoseklumo. Todėl neabejoju, kad vienas svarbiausių artimiausios ateities darbų yra žemaičių kalbos integravimas į švietimo sistemą – į vaikų darželius ir mokyklas. Ir čia matau daugybę kelių.

Pirmiausia, žemaičių kalbai puikiausiai galėtų atsirasti vietos formaliojo švietimo sistemoje. Juk kiekviena mokykla pasidaro savo ugdymo planą, kuriame gali būti numatyta, tarkime, vieną valandą per savaitę skirti žemaičių kalbos ir rašybos mokymui. Tam būtų reikalinga programa, moduliai. Tie moduliai galėtų būti ir tęstiniai. Pavyzdžiui, penktoje klasėje – pradiniai, įvadiniai žemaičių kalbos ir rašybos dalykai, vėlesnėse klasėse – nuoseklus tos kalbos mokymo tęsinys, tvirtinimas ir tobulinimas.
Galiu pasidžiaugti, kad žemaičių kalbos mokymo programų, modulių kūrimas jau vyksta. O kiek įvairiausių žemaičių kalbos mokymosi galimybių yra per neformalųjį švietimą – fakultatyvus, būrelius, klubus ir panašiai.
Žinoma, viskam tam reikia entuziastų mokytojų, pasišventusių Žemaitijai žmonių, mokomosios medžiagos. Bet yra taiklus žemaitiškas posakis: „Je žemaitis ožsėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs.“

APIE RAŠYTINĘ KALBĄ

– Dabar apie rašytinę žemaičių kalbą. Vis girdžiu nuogąstavimų, kad norima ją sunorminti ir padaryti bendrinę. Kiek tame tiesos ir kokia Jūsų nuomonė?
– Tie nuogąstavimai visai nepagrįsti. Su A. Girdeniu esame sunorminę žemaičių rašybą, kurios pagrindinis principas yra toks: reikia rašyti taip, kaip kalbama toje vietoje, iš kurios kilęs rašantysis. Taigi šiauriniai žemaičiai, vadinamieji dounininkai, ir rašo šlouta, pouds, kėims, dėina, o pietiniai dūninikai – šlūta, pūds, kīms, dīna. Tiesa, šiandien rašančiųjų šiaurinių žemaičių douninikų tarmės pagrindu yra dauguma: J. Kubilius, D. Zabitienė, I. Stražinskaitė-Glinskienė, D. Butkus, E. Untulis ir daug kitų. Bet ir pietiniai žemaičiai dūninikai turi kuo pasigirti – vien ką reiškia po kelias knygas išleidę Apolinaras Bagdonas ar Viktorija Daujotė.
O sunorminti kai kuriuos žemaičių rašybos dalykus buvo būtina, ir dabar pagal tokią sunormintą rašybą rašoma ir leidžiama daug įvairios spaudos, straipsnių, pokalbių, gero lygio knygų. Kad ir visai neseniai – 2018 m. išleista kapitalinė žemaičių grožinės literatūros antologija „Žemaitē“, kurioje žemaičių kalba spausdinama geriausi žemaičių poezijos, prozos ir dramaturgijos kūri-
niai.

SUVAŽIAVIMAS IR JO REIKALAI

– Artėjant Žemaičių kultūros draugijos suvažiavimui, norėčiau išgirsti Jūsų pamąstymų apie žemaičių vienybę – apie radikalus ir nuosaikiuosius.
– Žemaičių kultūros draugija, gyvuojanti jau 34 metus, nuosekliai dirba viena kryptimi – puoselėja, palaiko ir tvirtina kertinius žemaitiškosios tapatybės stulpus (žem. kūlius): kalbą, istoriją, papročius ir tradicijas.
Žemaičių kultūros draugijos IX suvažiavime, kuris vyks Telšiuose gegužės 21 d., ir kalbėsime, priimsime sprendimus dėl žemaičių kalbos, Žemaitijos istorinio regiono įteisinimo, žemaitiškos heraldikos koregavimų, leidybos ir kitų svarbių dalykų.

O bandantiesiems įgelti žemaičiams dėl jų radikalumo, neva, noro atsiskirti nuo Lietuvos, atsakysiu labai paprastai: nė vienas rimtas ir tikras žemaitis apie kokius nors atsiskyrimus net neturi laiko pagalvoti. Žemaičiai gyvena ir gyvens Lietuvoje, bet visada didžiuosis ir stengsis išsaugoti, įtvirtinti išskirtinius savo žemaitiškos tapatybės dalykus ir ženklus.
Kalbėjosi
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotraukos iš Juozo Pabrėžos asmeninio archyvo