Kalendorius jau paskelbė pavasarį, bet gamta kantri – viskas sukrunta žaliuoti ir atsinaujinti tik po Velykų. Ir nesvarbu, ar jos anksti, ar vėlai. Kristaus prisikėlimo šventė – ir mūsų dvasios pavasaris. Taigi, laukiame, viliamės, pasižadame, ketiname, atgailaujame, norime keistis, būti geresni… Bet ar įsiklausome į čiulbesį, kuris šalia mūsų be jokių ketinimų, įsipareigojimų? Tai pavasarį skelbiančios paukščių giesmės ir mūsų mažųjų čiauškėjimas.
Ar kada susimąstėte, kad yra vaikų kalba? Aktyvesni tėvai net sudarė tos vaikų „pavasario“ kalbos žodynėlį (tinklalapis tėvų-darželis.lt.). Nusišypsokite prisiminę: niam-niam (valgyti), būba (karvė), am (valgyti), atata (šilta), utiti (šalta), popa (skauda), liūlia (miegoti), dir-dir (važiuoti), tapu-tapu (eiti), atia (atsisveikinu), buba (bulvė), tiu-tiū (pasislėpė), ciūtė, čiučiūtė (močiutė), atiatia (gerti)…
Kas daugiau? Tegu Velykų bobutė pradžiugina mažuosius kalbos kūrėjus, o suaugusiesiems dovanoja VILTĮ, MEILĘ, TIKĖJIMĄ, kad neįmanomas gyvenimas be šviesos.
Pagal P. Dundulienės knygą „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ parengė
Genovaitė VALANTIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
