Šisbeitauskas
Tamsusis metų periodas eina į pabaigą: dar kelios dienelės ir pasitiksime sugrįžtančią saulę. Po truputį, pamažu dienos ilgės ir nė nepajusime, kaip ateis pavasaris.
Taigi jau visai šalia – gražiausia metų šventė – Kalėdos. Joms vienaip ar kitaip ruošiasi tikriausiai visi: tvarko namus, bėgioja po parduotuves ir suka galvas, ką čia nupirkus dovanų, kaip prasmingiau pamaloninus artimuosius, gražiau papuošus eglutę ar jos šaką, ką padėjus ant Kūčių stalo, ką pasakius artimiesiems, susirinkusiems prie šeimos židinio… Ir kad tik ko nepamiršus…
Praėjusią savaitę Mažeikiuose apsilankė kalėdinė mugė. Kas nuėjo į centrinę aikštę, turėjo progą pasižiūrėti gražių ir gal nematytų dalykų, bet kažin, ar šiais laikais tokių dar yra. Sakau „pažiūrėti“, nes daugelis atėjusiųjų į mugę tai ir darė, mat ne viskas atrodė priimtina jų piniginėms. Kai kurių prekių yra ir Mažeikių parduotuvėse, ir turgeliuose, bet kainos ne tokios didelės.
Suprantama – už galimybę prekiauti keliaujančioje mugėje reikia susimokėti nemažą mokestį, tad prekybininkai ir stengiasi jį atsiimti iš pirkėjų. Kad ir kaip ten būtų, mugė bent šiek tiek paįvairino miesto gyvenimą, o aikštėje priešais bažnyčią vyko judėjimas. Kažkada buvo toks pastebėjimas – į miestą atvažiavo cirkas, o dabar galima sakyti, kad atvažiavo mugė.
Kūčių stalas pas mus neįsivaizduojamas be kūčiukų, liaudiškai vadinamų „šližikų“, verdamas kisielius, kitas būtinas patiekalas – kanapinė ar sėmeninė druska. Neapsieinama be silkės, kitokios žuvies ir visa tai tinka prikąsti karštomis su lupenomis virtomis bulvėmis. Kas, kad lupant jas dega rankos, bet užtat koks skonis…
Švenčių stalui dar tinka ir vaisiai. Mums tikriausiai patys priimtiniausi yra obuoliai, nes jie savi, įprasti. Tokiais jau seniai tapo ir bananai, apelsinai ar mandarinai. Prisimenu laikus, kai, jiems pasirodžius, parduotuvėse nutįsdavo didžiulės eilės – apelsinai ar mandarinai buvo kažkas nepaprasto… Gal net ne valgiui, o stalui papuošti tinkami vaisiai. Dabar jais prekiaujama ne tik parduotuvėse, bet tiesiog gatvėje. Iš anksto supakuoti po pusketvirto kilogramo, ten pat ir šakelių su lapais yra… Masina reklama: vaisiai švieži – tiesiai iš Ispanijos… Žmonės perka – po vieną, dvi pakuotes. Nežinau, ar visi tais šviežiais vaisiais džiaugiasi, kai pats nusipirkęs paragavau, man jie nepasirodė švieži, net sausoki. Gal jie iš Ispanijos, bet kada atvežti – tikrai neaišku. Juk ir prekiaujama tais vaisiais beveik pusantro mėnesio. Nemanau, kad juos taip greitai išperka arba yra atsidariusi tiesioginė prekybos linija Ispanija–Mažeikiai, kad švieži mandarinai pas mus atvažiuotų kasdien. Ne naivuoliai esame, suprantame, kad prieš pusę mėnesio ar dar anksčiau atvežti mandarinai gali papuošti ir šventinius stalus. Bet gal ne jų skonis svarbu – girdėjau, kad mandarinus reikia valgyti iš ryto, nes jų spalva kelia nuotaiką, be to, šie vaisiai turi kažkokių medžiagų, skatinančių mus geriau jaustis. Taigi svarbiausia – ne kilmės šalis ir ne skynimo data, o ta saulę primenanti spalva. Kad nuotaika būtų gera visą dieną.
Apie maisto, vežamo iš užsienio, kokybę Lietuvoje kalbama jau seniai – tai viena aktualiausių temų. IR KĄ JŪS MANOT? Pasirodo, valgom ne tik antrarūšius mandarinus. Kai buvo pradėta lyginti Lietuvoje parduodamas maisto prekes su tokiomis pat prekėmis užsienyje, ėmė ir išlindo yla iš maišo: valgom daug prastesnį, nors lyg ir tą patį maistą. Pasirodo, net Lietuvos gamintojai kur nors Vokietijoje parduoda kokybiškesnius maisto produktus nei čia. Supranta, kad prie kokybiško maisto pripratusiems užsieniečiams bet ko neįkiši. Saviškiams galima.
Visada laikiausi nuostatos „Pirk prekę lietuvišką“, bet aiškėja, kad klydau. Ir išvis kuo tikėti? Jei jau saviškiai mus laiko antrarūšiais, kam dėl mūsų stengtis svetimiems?
Keistai skamba diskusijos, ar Lietuvoje galima pardavinėti kebabus, į kurių mėsą dedami fosfatai? Taip ir liko neaišku, ar tie kepiniai bus „pagerinti“, ar tų priedų kebabuose nebus? Visa tai atrodo keista ir dėl to, kad nuolat girdime, kokius reikalavimus mūsų šaliai, kaip Europos Sąjungos narei, kelia ta pati Sąjunga. O dėl maisto, kuris patenka į Lietuvą, kažkodėl niekas nesuka galvos. Arba bent jau ilgus metus nesuko. Bet pirmieji darbai jau pradėti, tikėsimės, kad maisto produktų kokybė ir pas mus pradės gerėti.
Už lango – ne tik tamsusis gamtos periodas, bet ir pyškėjimo ar poškėjimo metas. Atrodytų, jau galėjome priprasti prie petardų ar kitokių pirotechnikos priemonių sprogdinimo, bet per metus visa tai pasimiršta, kol tai neprasideda vėl ir vėl. Ir vaizdelis prekybos centruose, kai prieš šventes vos ne ant slenksčio atsiranda tų prekių skyrelių, jau turi būti įprastas. Visi žinome, kad jų pardavimas nepilnamečiams yra draudžiamas ar bent jau ribojamas pirkėjų amžius. Bet niekas į tai nežiūri – sproginėja petardos po kojomis, o jų sprogdintojai patiria puikių pramogų. Kažkas siūlė išvis uždrausti tokių prekių pardavimą prekybos centruose, o jei kam jų labai reikia – tegu įsigyja specializuotose parduotuvėse. Mano galva, taip ir turėtų būti. Bet kur tau! Kažkam juk reikia iš to pelnytis – o pelnas pas mus buvo ir yra prioritetas. Sveikata, žmonių saugumas ir ramybė gali šiek tiek ir pakentėti. Iki sausio vidurio…
Kad ir kaip ten būtų, visus negerumus, didžiuosius rūpesčius, nepriteklius laikas pamiršti. Bent jau tuo laikotarpiu, kuris beldžiasi į mūsų duris. Tegu per Kalėdas pats svarbiausias žodis būna „meilė“ – mus visus įkvepiantis, suvienijantis ir šildantis dalykas. Ir kūdikėlio Jėzaus gimimą visi pasitikime su meile – juk jis ją mums ir atneša.
