Kalendoriaus istorija – nuo laiko skaičiavimo pradmenų iki šiuolaikiškų sprendimų

Mažeikių krašto gyventojai jau antrus metus gali įsigyti unikalius mažeikietiškus kalendorius.

Į klausimą, kas yra laikas, žmonės siekė atsakyti įvairiais amžiais. Pažinti laiką, išmokti jį skaičiuoti ir valdyti nuo seno bandė visos išsivysčiusios civilizacijos.
Tačiau skaičiuoti laiką ne taip jau ir paprasta, kaip gali pasirodyti. Pasaulio tautos jį suprato skirtingai, o vieninga laiko skaičiavimo sistema atsirado tik XIX amžiuje.
Kalendorius – viena iš priemonių laikui skaičiuoti. Ir nors bėgant laikui radosi vis įvairesnių kalendorių, nors technologijų amžiuje popierinius spausdintus kalendorius ėmė keisti elektroniniai, integruoti į įvairius išmaniuosius įrenginius, kalendoriai, panašu, vis dar išlieka žmonėms reikalingi.

Naudojamas Grigališkasis kalendorius

Kalendoriumi vadinama ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta matomų dangaus kūnų periodišku judėjimu. Iš lotynų kalbos kilusio žodžio calendarium reikšmė – „skolų knygelė“.
Senovės Romoje skolininkams kalendos, t. y. pirmosios mėnesio dienos, reiškė ne tik mėnesio pradžią, kuri maždaug sutampa su jauno Mėnulio pasirodymu, bet ir su procentų mokėjimo terminu. Sudaryti kalendorių buvo viena svarbiausių senovės astronomų užduočių. Visi kalendoriai sudaromi stebint dangaus šviesulių – Saulės, Mėnulio ir Žemės judėjimą.
Katalikų bažnyčios vadovas popiežius Grigalius XIII specialia bule 1582 metais įvedė Grigaliaus kalendorių. Lietuvoje jis naudojamas nuo 1586 metų.
Tiesa, su pertrūkiais, nes įvairiais laikotarpiais, prie skirtingų valdžių, buvo tarpsnių, kai būdavo grįžtama prie Julijaus kalendoriaus.

Mėnesiai turėjo ne po vieną pavadinimą

Senovės Lietuvoje vartotas Mėnulio kalendorius. Saulės kalendorius įsigalėjo plintant žemdirbystei. Nuo XIII amžiaus vidurio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje oficialiai vartotas Julijaus kalendorius.
Lietuvoje metai turėjo 13 (Mėnulio) mėnesių, o vėliau 12 (Saulės) mėnesių. Mėnesių pavadinimai Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, buvo susiję su gamtos reiškiniais, metų darbais, šventėmis, augmenija, gyvūnija.
Kiekvienas iš dvylikos mėnesių turėjo ir daugiau pavadinimų. Manoma, kad mėnesiai tais pačiais vardais buvo vadinami dėl šiek tiek skirtingų Lietuvos klimato sąlygų.
Sausis vadinosi vasariu, siekiu, vasaris – pusčiu, koviniu, ragučiu. Pirmasis pavasario mėnuo kovas senovės lietuvių buvo vadinamas karveliniu, balandiniu, balandis – žiedų, karvelio mėnesiu, gegužė – birželiu, gegužiniu, sėtiniu. Birželiui anksčiau buvo skirti sėjos, jaunio, pūdymo pavadinimai, liepa buvo įvardijama kaip liepžiedė, liepinis, šienpjūvis, rugpjūtis – pjūtis, visjavis, degėsis. Rugsėjis vadintas rugiu, vėsuliniu, šilų mėnesiu, spalis – septintiniu, spaliniu, lapkritis – spaliu, gruodis – sausiu, sausainiu, siekiu.

Lietuviškų kalendorių rengėjas – mūsų rajone

Pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėju vadinamas Laurynas Ivinskis. Jo kalendoriuose buvo populiarinamos mokslo žinios, teikiami praktiniai patarimai valstiečiams, skelbiama grožinė literatūra, vertimai ir tautosaka.
L. Ivinskis aprašė Lietuvos augalus, kūrė lietuviškąjį augalų vardyną, sudarinėjo herbariumus, parengė grybų atlasą, darbų iš liaudies medicinos, gamtosaugos.
Jo parengti lietuviški kalendoriai buvo skirti tiek paprastai liaudžiai, tiek ir labiau išsilavinusiems žmonėms.
Pirmojo periodinio leidinio autorius kurį laiką gyveno ir dirbo mūsų rajone – mėnesį dirbo mokytoju Pavirvytėje ir trejus metus – Renave.
Laisvesniu nuo savo pagrindinių mokytojo pareigų metu jis ruošė spaudai tekstus, rinko tautosaką, nemažai vertė, pradėjo sudarinėti ir rusų-lietuvių kalbų žodyną, baigė sudaryti ir lietuviškų knygų bibliografiją. L. Ivinskis domėjosi biologija, surinko drugių ir vabzdžių kolekciją. Šie darbai ilgainiui „sugulė“ į jo sudarytus kalendorius.
Todėl šiandieninėje Renavo dvaro sodyboje galima rasti L. Ivinskio gyvenimo bei veiklos pėdsakų.

Kalendorių turi visada

Tiek apie lietuviškų kalendorių istoriją.
O apie tai, ar šiandien vertinami ir reikalingi kalendoriai, „Santarvė“ kalbino kelis mūsų rajono žmones.
Užventės kaime gyvenanti Zuzana Brasienė pasakojo, kad nuo seno yra įpratusi artėjant Naujiesiems metams įsigyti kalendorių plėšomais lapeliais. Jau prieš gerą mėnesį užventiškė įsigijo naują – 2021 metų dienas padėsiantį skaičiuoti kalendorių.
„Tų kalendorių yra visokių visokiausių. Vieni – apie sveikatą, kiti – apie sodininkystę bei daržininkystę, treti – apie gyvūnus. Ketvirti – apie viską, universalūs. Labiausiai man ir patinka tie, kuriuose yra visko – ir sveikatos patarimų, ir gudrybių, susijusių su ūkiu, daržu. Nepamaišo ir juose išspausdintas vienas kitas anekdotas ar linksmesnis pajuokavimas“, – pasakojo moteris.

Reikalingas ir naudingas

Kalendoriaus lapelių Z. Brasienė nenuplėšia. Kasdien perskaito ant naujo lapelio parašytą informaciją, pasidomi, kokie tądien minimi vardadieniai, pasižiūri, kokiu laiku teka ir leidžiasi saulė. Rudenį palygina, kiek per savaitę, mėnesį sutrumpėjo diena. Žiemą, po Kalėdų ir Naujųjų metų, paseka, kiek diena pailgėjo.
„Aš tų kalendoriaus lapelių neplėšau, bet perskaitau ir atvertusi kalendorių sutvirtinu gumele. Jei nuplėščiau, lapelis su įdomia ir naudinga informacija paprasčiausiai pasimestų.
Beje, anksčiau kasmet dar būdavo leidžiamas „Ūkininko kalendorius“ – tokia kaip knygutė, žurnalas. Nusipirkdavau ir jį. Tačiau dabar jis arba nebeleidžiamas, arba aš nepastebiu“, – dėl to, kad pamėgto leidinio jau kurį laiką nebepavyksta rasti, apgailestavo senjorė.
Bet pridūrė: bent jau jai kalendorius yra reikalingas ir naudingos informacijos pasiūlantis daiktas.

Vertina tai, kas turi išliekamąją vertę

Kitas „Santarvės“ pašnekovas – mažeikiškis Martynas Ilginis pasakojo, kad jam ant popieriaus išspausdintas popierinis kalendorius – kišeninis, stalo ar ant sienos pakabinamas – nėra labai reikalingas.
Mažeikiškis kuo puikiausiai išsiverčia naudodamasis išmaniajame telefone, kompiuteryje esančiais kalendoriais. O jei staiga prireikia informacijos apie vieną ar kitą minėtiną dieną ar datą, įsijungia interneto svetainę www.day.lt
„Bet meninius, išliekamąją vertę turinčius kalendorius vertinu. Šiemet tokį turėjome. Buvome gavę dovanų Mažeikių krašto kultūros paveldo kalendorių, papuoštą grafikės Astos Norkutės pieštais mūsų rajono bažnyčių, koplyčių, dvarų, koplytstulpių piešiniais.
Save laikau gimtojo Mažeikių krašto patriotu, todėl turėti kažką savito, mažeikietiško tikrai patiko. Manau, metams pasibaigus, šį kalendorių gražiai supakuosime ir pasiliksime prisiminimui. Kada nors tikrai bus įdomu jį pavartyti, apžiūrėti meistriškai sukurtas iliustracijas“, – kalbėjo M. Ilginis.

Išleistas antrasis kalendorius

Pašnekovo paminėtą 2020-ųjų Mažeikių krašto kultūros paveldo kalendorių išleido Mažeikių rajono savivaldybė.
Tuoj prasidėsiantiems naujiems 2021 metams Savivaldybė kartu su Viešąja biblioteka išleido naują kalendorių „Iš tradicijos atėję…“, skirtą Tautodailės ir UNESCO Pasaulio paveldo metams.
Naujajame kalendoriuje pristatomi mūsų krašto tautodailininkai ir jų darbai. Visus kalendoriaus herojus įamžino garsus fotografas Arūnas Baltėnas, įsimylėjęs Žemaitiją, nuolat ją lankantis, daug metų fiksuojantis jos žmones, tradicijas ir istoriją. Dizaino sprendimai – gerai žinomo knygų dailininko Jokūbo Jacovskio. Leidinio sudarytoja ir tekstų autorė – Rūta Končiutė-Mačiulienė, pavadinimo idėja – populiarios televizijos laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės.
Pasak leidinio sudarytojos, sudėtingiausias darbas, kuriant šį kalendorių, buvo išrinkti dvylika kūrėjų. „Jų pas mus yra tiek, kad būtų galima išleisti keletą panašių leidinių ar solidų albumą“, – tvirtina R. Končiutė-Mačiulienė.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*