„Specialiai pirmenybėms nesiruošiau“, – sakė ant garbės pakylos užkopęs Antanas Murauskas (pirmas iš kairės). Nuotr. iš asmeninio archyvo
„Sportas ir kūryba – neatsiejami dalykai. Pabandyk, būdamas prastos sportinės formos, kalti akmenį ar tašyti medį. Kitą dieną ne idėjos ir kūryba bus galvoje“, – šypsojosi du pomėgius suderinantis mažeikiškis Antanas Murauskas.
Pelnė titulus
Savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiuoju specialistu dirbantis A. Murauskas tokį teiginį pademonstravo pavyzdžiu – Lietuvos šotokan karatė senjorų pirmenybėse kumitė ir sumo rungtyse jis iškovojo dvi antrąsias vietas. Mažeikiškis pralaimėjo tik finalines dvikovas.
Į Panevėžyje surengtas pirmenybes susirinko apie pusšimtis senjorų iš 15 šalies klubų, jie varžėsi keliose amžiaus grupėse.
„Karatė treniruotes „Vyčio“ klube lankau jau septintus metus, bet į čempionatą važiavau tik antrą kartą. Vis dėlto, tai yra pusiau kontaktinis sportas, norėjosi tam pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Juk ne kiekvienas išdrįsta išeiti boksuotis į ringą ar ant tatamio varžytis su priešininku. Reikia nugalėti save. Juolab kad specialiai tam nesiruošiau – nuvažiavau ir viskas, užteko treniruočių su Vidmantu Butnoriumi bagažo“, – pasakojo 55-erių kryždirbys.
Karatė – ne vienintelis aktyvus mažeikiškio pomėgis – vasarį jį buvo galima pamatyti dešimties kilometrų bėgime Mažeikių gatvėmis. Net ir žiemos mėnesiais jis prasikerta eketę ir šoka į tvenkinį…
Mato tik vieną minusą
Kalbėdamas apie sportą A. Murauskas sakė, kad pirmiausia tai lemia potraukis ir tik vėliau supranti, kokios naudos jis suteikia – tai ir disciplina, gera savijauta, fizinė forma.
„Kiek pagalvoju, sporte tik vieni pliusai. Matau tik vieną karatė minusą – yra tikimybė būti sužalotam arba pačiam susižaloti, tačiau viską reikia daryti protingai ir to galima išvengti.
Kita vertus, menininko darbe fizinis pasirengimas yra būtinybė – kalant akmenį ar drožiant medines skulptūras, tai vaidina svarbų vaidmenį. Kartais pajuokauju, kad po bėgimų ar nirimo į šaltą vandenį ir savo metų nebejaučiu“, – sakė kryždirbystės meistras.
Šiuo metu jis dirba prie medinės Rūpintojėlio skulptūros, tikisi iki balandžio vidurio ją pabaigti, o tada, kai atšils, pereiti prie akmens kalimo.
Pasak A. Murausko, žmonės vis dar neužmiršta savo šaknų ir ištakų – ąžuoliniai kryžiai ir Rūpintojėliai statomi ne tik prie dabar gyvenamų sodybų, bet ir prie buvusių – tėviškę įamžinti panorusiems žmonėms. Mažeikiškiui juos teko statyti Kretingos, Kelmės rajonuose.
Teko gilintis į istoriją
Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos teritorijoje jau penkerius metus stovi A. Murausko sukurta šv. Florijono skulptūra. Pagal legendą šis šventasis saugo miestus ir gyvenvietes nuo gaisrų.
„Prieš imdamasis šv. Florijono skulptūros, domėjausi daug kuo: kas jis buvo, kokia jo istorija, gyvenimo paskirtis, kas jam būdinga ir panašiai. Kadangi šis šventasis aiškiai pavaizduotas visuose ikonografiniuose pasakojimuose, man liko jį tik perkelti į medį.
Dabar džiaugiuosi, kad jis papuošė ugniagesių gelbėtojų kasdienybę ir, manau, saugo mūsų miestą“, – sakė menininkas.
Šv. Florijono skulptūra – viena iš išskirtinių, pastatytų mūsų mieste. Kelias medines skulptūras mažeikiškis sukūrė ir pastatė prie Gabijos gimnazijos.
Idėjų netrūksta
Pasak menininko, tiek kuriant Rūpintojėlius, tiek kryžius, šablono nėra ir negali būti – visos idėjos gimsta mintyse, po to yra perkeliamos į modelį iš plastilino. Ne veltui sakoma, kad
Auksūdžio riboženklyje atsispindi ir menininko pastangos. Nuotr. iš asmeninio archyvo
vienodų skulptūrų nebūna, o visi dievai, sukurti liaudies meistrų, yra panašūs į autorius, nes gimsta jų galvose.
„Kaip gimsta kūrinio idėja? Nežinau. Gal gyvenant paprastai, be didesnių stresų, jos iškyla lyg iššūkiai? O gal kultivuojant sveikuolišką gyvenimo būdą, apima švarios, pakylėtos mintys ir lieka tik jas įgyvendinti?“ – paklaustas apie svarbiausią kūrybos impulsą, svarstė A. Murauskas.
Sveikuoliška gyvensena jis nelaiko eksperimentų su mityba, dietų – svarbu tai, kad žmogus stebi savo kūną, užsiima fiziniais pratimais, neapleidžia savęs.
Anot mažeikiškio, dar senovės Romoje vyru buvo laikomas tas, kuris visą sąmoningą gyvenimą save prižiūrėjo, sportavo ir neleido sau išskysti.
„Šiuo metu turiu sukaupęs įvairių kūrybinių minčių, kurių nenoriu atskleisti. Tačiau galiu pasakyti, kad galvoju apie kelias skulptūras iš granitinio akmens, kurias galėčiau pasiūlyti Mažeikių miestui. Turiu eskizus, tai nebus ką nors vienijanti tema, o atskiros skulptūros“, – kalbėjo menininkas.
