Kambaryje su savo vyru – labai blogai?

Šisbeitauskas

Besidžiaugiantiems pagaliau atėjusia žiema tenka nusivilti – jai pasitraukus, gatvėse liko tik purvino sniego kalnai ir iš po sniego išlindusių šiukšlių likučiai. Prognozuojama, kad šilti orai mus lankys iki pat Užgavėnių. O kaip bus iš tiesų – pagyvensim – pamatysim. Viduržiemio dieną – praėjusį pirmadienį – buvo apsiniaukę, tad sakoma, kad iš urvo išlindusi meška, nepamačiusi savo šešėlio, nusprendžia, kad miegoti ir verstis ant kito šono nebeverta – pavasaris jau čia pat.
Nemaloniai nuteikia nerūpestingų šeimininkų pasilakstyti paleistų šunų pėdsakai – jų kakučiai. Kažkaip galvojau, kad tokių dalykų jau neturėtų likti, bet realybė yra kitokia – dar nemokame susirinkti savo augintinių paliktų gamtinių „dovanų“. Per langą matau, kaip kai kurie šunų savininkai, išvedę juos pasivaikščioti, paleidžia laisvėn. Kalbu apie nedidelių šunų mylėtojus – didelių augintinių palaidų kaip ir nebetenka matyti.
Ketvirtadienį gamta numetė mums dar vieną stichiją – vėją. Tas, matyt, neturėdamas ką veikti, blaškė po miestą šiukšles, tad po Mažeikius vaikštantys jų valytojai tikrai turėjo darbo. Kai kur prilaužyta ir nemažai medžių šakų, šakelių – ir jas reikėjo surinkti. Seniūnas vėl sakys, kad aš čia politizuoju, bet dar kartą patikinu, jog jokiai partijai nepriklausau ir nesiruošiu to daryti.
Nieko nepadarysi – sniego nebeturim, bet ledas ant ežerų kažkiek dar laikosi. Vieną rytą per radiją klausiausi, kaip šį savaitgalį kažkur Molėtų rajone ruošiamasi surengti poledinės žūklės šventę. Ledas gal ir neištirps, bet be guminių batų tikrai ant jo nepavaikščiosi. Kažką panašaus ketina organizuoti ir mūsų rajono žvejai, bet abejoju, ar tai yra protingas sumanymas – ant tokio ledo aš tikrai neberizikuočiau lipti. Tie žvejai visada buvo ekstremalai, tad nesijuoksi, kad jie lips ir ant vandeniu apsemto ledo – o gal kas užkibs?
Žiūriu, kad žirgų lenktynes ant ledo tradiciškai organizuoja ir Sartai. Bet ir vėl – negi reikėjo tiek laukti? Beliko sulaukti, kad Mažeikiuose būtų surengta Žiemos šventė. Kas ten žino, koks bus tolimesnis vasaris po Užgavėnių – gal dar tikrai žiemai liks laiko ir jai tinkamo oro?
Dabar gal pasidairykime po platųjį pasaulį ir prisiminkim, kas įdomaus buvo šią besibaigiančią savaitę. Nemažai kalbų kilo dėl to, kad Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė į konferenciją Anglijoje vyko kartu su savo vyru. Pamanykit, koks įžūlumas – jie net miegojo viename kambaryje ir, kaip sako pati ministrė, turėjo puikią naktį. Va čia ir prasidėjo: už kokius pinigus vyras keliavo, kas mokėjo už viešbutį ir taip toliau, ir panašiai. Kažkas čia įžvelgė didelę tragediją, nors ministrė teigė, kad vyras už lėktuvo bilietą ir viešbutį susimokėjo pats. O kartu jis skrido todėl, kad tomis dienomis buvo jo gimtadienis. Kita vertus, jis taip pat pedagogas, tad ir jam buvo įdomu išgirsti, kas toje konferencijoje kalbama. Man tokia situacija net graži – negi sutuoktiniai tokią svarbią dieną ar net naktį negali pabūti kartu? Šaunuoliai! Nesutriko ir pati ministrė, bambekliams pareiškusi, kad jiems tikriausiai būtų daug įdomiau, jei ji viešbutyje laiką būtų leidusi su kitu vyru.
Kartais žmonių reakcija būna labai keista – jei yra kas gero, tai būtinai kas nors drėbtels purvo, atras kažką negatyvaus. Tokie, kaip sakoma, ir prie stulpo gali prisikabinti: kodėl jis čia stovi ir kodėl ant jo kabo laidai. Tokie mes jau esame sutvėrimai. O lietuviai itin mėgsta pavydėti – tai, matyt, mūsų nacionalinis bruožas: jeigu tau gerai, tai būtinai padarysiu, kad būtų bent kiek blogiau.
Štai neseniai buvo paskelbta, kas šiemet pretenduoja į mūsų rajono Savivaldybės garbės piliečio vardą. IR KĄ JŪS MANOT? Gausiuose komentaruose sudėta viskas, kas tik gali apjuodinti žmogų. Ir praeities „pėdsakai“, atseit, ne tie, ir pareigos buvo aukštos…  Žmogus per savo gyvenimą matė visokių laikų, valdžių, santvarkų. Ir elgėsi atitinkamai taip, kaip reikėjo. Ar mes ne taip pat darėme? Ir spaliukais, ir pionieriais, ir komjaunuoliais buvome. Norint ką nors pasiekti, taip reikėjo elgtis, bet „skūrų“ tikrai nevertėm, nėjome prieš tą realybę keliais – tiesiog gyvenom. Ir tas būsimas Garbės pilietis gyveno: dirbo savo darbą ir, kaip sakoma viename iš komentarų, niekada niekam nedraskė akių, nepasistatė prabangių namų, nesivažinėjo prašmatniais automobiliais. Žinau, kad tas žmogus visą gyvenimą praleido daugiabučiame name, turi sodo sklypą bendrijoje, ten leidžia savo laisvalaikį. Nuėjęs pas tėvus pro langą matydavau, kaip žiemą išėjęs į lauką lesina balandžius. To kažkodėl niekas nemato, apie tai nekalba. Et, ką čia ir bepasakysi.
O žiūrėkit, kaip elgiasi mūsų išrinktieji seimūnai. Kai prasidėjo kalba apie jų automobilius: ar nereikėtų rinktis pigesnių, ne tokių prašmatnių, o Stasys Brundza net pasiūlė pigiausią variantą, – oho, koks šaršalas prasidėjo! Esą pigesni netinka, nes gali būti nesaugūs. Nesuprantu, koks skirtumas – ar tu važinėsi BMW, „mersedesu“ ar „škoda“? Negi jie visi nesaugūs? Kas kita, kai važiuojama po kažkokios puotos ar dar kitokių linksmybių: gali važiuoti ir zaporožiečiu – jei trenksiesi į stulpą ar kur kitur, tai rezultatas bus tas pats.
Artimiausią antradienį – grabnyčios arba Perkūno diena. Šią dieną bažnyčiose šventinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Tad laukime antradienio ir pamatysime, koks jis bus.
sisbeitauskas@santarve.lt