Šisbeitauskas
Mažeikiai seniai vargsta dėl vienos problemos – čia trūksta automobilių stovėjimo aikštelių. Tų, mokamų ir saugomų, tikriausiai užtenka, bet mūsų žmonės yra įpratę, kad jų mašina stovėtų kieme, po langais. Gal kad ją nuolat galėtų matyti? Juk kai kam transporto priemonė užima trečią vietą po žmonos ir vaikų. O gal ir pirmą? Žiūrint, kieno kokios vertybės. Be to, pastačius automobilį į saugomą aikštelę, už tai reikės mokėti. Garažas – taip pat prabangos dalykas.
Kai kur kiemuose, aukojant želdinius, aikštelės išdidintos iki maksimumo, bet ir to, pasirodo, neužtenka – automobiliai statomi ant šaligatvių, negalvojant, kad pastarieji nėra tokie tvirti kaip asfaltas. Mašinos savininkui svarbiausia, kad nakčiai rado vietą savame kieme. Čia nereikia mokėti, nereikia rytą ir vakarą kažkur vaikščioti, tiesiog išėjai, įsėdai į mašiną – ir važiuoji… Koks patogumas! Tiesa, artėjanti žiema tuos patogumus kiek pakoreguoja, nes reikia nugramdyti ar nuvalyti apšalusius, apsnigusius langų stiklus. Sinoptikai teigia, kad sniegas nenumaldomai artėja, tad jau šį savaitgalį galima patirti ir nepatogumų.
Kai kuriuose kiemuose šaligatvių neužtenka, tad bent keli automobilio ratai atsiduria ant žolyno. Yra toks posakis: statai mašiną ant žolyno – statai ją ant savo plaučių. Bet apie plaučius ir sveikatą vairuotojai tikrai negalvoja. Būna, po kaimynų langais pastatytą automobilį jie užveda ir dar penkias minutes paburzgina: jau rytas, užteks miegoti, kelkitės ir pakvėpuokit mano automobilio išmetamomis dujomis – nereikės nė kavos. Dozė teršalų garantuoja nuotaiką visai dienai!
Vieno Naftininkų gatvės daugiabučio namo gyventojai nelabai džiaugiasi, kad trečdalį jų automobiliams statyti skirtos aikštelės statybininkai pavertė savo medžiagų ir atliekų sandėliu. Jau kelias savaites čia stūkso nemažėjanti skaldos krūva, dabar atsirado ir smėlio kalnas bei konteineris su šaligatvio trinkelėmis.
Tie patys statybininkai jau visą mėnesį niekaip nepakloja jų pačių išardyto šaligatvio, vedančio į Sodų pagrindinę mokyklą, tad vaikai klampoja per purvyną, o jei nori jo išvengti, yra priversti rinktis aplinkinį kelią.
Nežinau, ar čia taip sutapo, bet ta statybine netvarka pasinaudojo čia pat esančio „Buratino“ darželio administracija – ėmė ir nurėžė visus palei tvorą esančius medžius: rąstus nežinia kur išvežė iš karto, o likusias šakas šiek tiek palaikė, paskui sukrovė į sunkvežimį ir taip pat išgabeno.
Tiesa, kai ką paliko – išvažinėtą žolyną.
Ir vėl noriu paklausti: negi žalumos mūsų kiemuose būna per daug? Dėl tos pačios priežasties man kilo dar vienas klausimas – kuo tie medžiai darželio valdžiai užkliuvo?
Nemanau, kad jie buvo nupjauti be leidimo, be to, atrodė daug geriau nei kaimynystėje esančio daugiabučio kieme baigiantys nudžiūti, keistai pasvirę medžiai – kiek gyventojai prašė juos nupjauti – jokios reakcijos.
Kažin kaip būtų, jei žmonės patys tuos palaikius medžius nurėžtų? Tada, ko gero, sulėktų didžiausia komisija ir tie nupjauti medžiai ją labai sudomintų: kas drįso tai padaryti?
Darželio teritorijoje nupjauti medžiai – atgaiva kiemsargiams. Kai nėra medžių, nėra ir lapų, o tada nėra ir jokių problemų. Kaip viskas paprasta!
Kad viskas neatrodytų taip niūru, norėčiau pasidžiaugti, kad atnaujintas (asfaltu padengtas) pėsčiųjų takas, vedantis pro mano minėtą mokyklą ir darželį, pagaliau apšviečiamas tamsiu paros metu. Čia ruošiamasi įrengti suoliukus, tad tikrai negali sakyti, kad pėsčiaisiais nesirūpinama – viskas „čiki“.
Žvalgantis po miestą, į akis krenta jau prieš pusmetį, jei ne seniau, Žemaitijos gatvėje pastatytas kioskas. Kol kas jis atrodo nykiai – jokio estetinio vaizdo nekelianti skardinė dėžė. Visi galvojo, kad ta dėžė pavirs į spaudos kioską, vėliau pasklido kalbos, jog čia bus dar viena kebabinė, bet koks galiausiai bus priimtas sprendimas – vos ne metų klausimas.
Siūlyčiau miesto valdžiai paskelbti konkursą – kas atspės, ką čia iš tiesų ruošiamasi įkurti? O teisingai atspėjusiam įsteigti prizą – pavyzdžiui, vieną kartą nemokamai pasinaudoti to pastato, jei jį taip galima pavadinti, teikiamomis paslaugomis. Jei jis, neduok, Dieve, taps kebabine – pavaišinti kebabu, jei spaudos kiosku – padovanoti kokį leidinį, jei gėlių paviljonu – įteikti gražią puokštę ir pan. Manau, mūsų valdininkų nereikia mokyti – fantazijos jie turi pakankamai. Ne taip, kaip sostinės – kai Lukiškių aikštėje sugalvojo pastatyti kažką panašaus į partizanų žeminę… Kas ten žino, o gal ir jos dar prireiks? Užtat kokios dėl tos aikštės kilo emocijos! Trūko tik kardus išsitraukti.
Šiandien – pirma žiemos diena. Nelabai galima atspėti, kokia žiemužė šiemet bus – vieni teigia, kad galime sulaukti itin šaltos, kiti, priešingai, aiškina, kad ji bus tokia pat, kaip ir ankstesnė. Kad ir kokia ji būtų, žiemai reikia ruoštis.
Kelininkams ir šaligatvių barstytojams noriu priminti, kad žiema jau prasidėjo. Nes paskui vėl sakys, kad ji užklupo netikėtai. Sparnuotu virtęs posakis skamba jau keletą metų, tad nesinorėtų jo išgirsti ir šiemet.
Žmonės yra įdomūs ir labai nepasitikintys. Jei žiniasklaida paskelbia, kad žiema bus šalta, iškart galvojama, kad šią žinią nori prakišti kuro pardavinėtojai – jiems tai pelninga. Jeigu sakoma, kad žiemą bus daugiau lietaus nei sniego – taip pat negerai – esą kiek gali lyti…
Kaip siūlė šalies orų karalienė Audronė Galvonaitė, kiekvieną rytą nubuskime geros nuotaikos, džiaukimės mūsų gamta ir orais bei tuo, kad Lietuvoje nėra uraganų, cunamių, potvynių, žemės drebėjimų ar rekordinių kritulių. Tfu-tfu-tfu, kad tik neprisikalbėčiau.
