Šisbeitauskas
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mūsų šalies Prezidentė nemoka gyventi be akibrokštų – kartais ima ir padaro ką nors tokio, kas nustebina ne tik Lietuvos gyventojus, bet ir kaimynus. Paskutinis jos poelgis, sukėlęs daug prieštaringų diskusijų, susijęs su Latvijos valstybės nepriklausomybės 100-mečio minėjimu. Lietuva savo šventės proga susilaukė dėmesio ir pagarbos iš kaimyninių šalių, o mūsų šalies vadovė nenuvyko į Rygą. Pasiteisinimas – sugedo lėktuvas.
Negi lėktuvą prižiūrinčios tarnybos ar mechanikai pamato, kad lėktuvas sugedęs, tik tada, kai jau reikia skristi? Juk viskas planuojama iš anksto, tad nieko nebūtų atsitikę, jei mūsų šalies vadovė į Rygą būtų nuvažiavusi automobiliu, – svarsto eiliniai piliečiai. Jeigu turim tokį prastą šalies vadovus skraidinantį lėktuvą, tai gal tada vertėtų pasirūpinti kitokiu transportu?
Tas pats keistuolis lėktuvas „Spartan“ paliko nakvoti Premjerą ir jo komandą Briuselyje – vėl gedimas. Ir kas keisčiausia – mechanikai iš Lietuvos tokiu pačiu lėktuvu skrido į Europos Sąjungos sostinę taisyti sugedusiojo, o paskui atgal grįžo jau su dviem „Spartanais“. Tai kodėl nebuvo galima ir į Rygą, ir į Briuselį nuskristi tuo lėktuvu, kuris nesugedęs? Gal kitame lėktuve nėra atitinkamų apartamentų, bet jei toks ypatingas atvejis, negi negalima apsieiti be didelių prezidentinių patogumų?
Gėda ne dėl palaikių lėktuvų, o dėl to, kad nesugebama laiku nuvykti už kelių šimtų kilometrų ir pagerbti savo draugų. Kita vertus, neigiami atsiliepimai apie šalį ir jos vadovus vis dėlto duoda šiokios tokios naudos, nes, kaip sakoma, neigiama reklama vis tiek yra reklama: vis daugiau pasaulio žmonių sužino apie Lietuvą… Na ir kas, kad iš juokingosios pusės.
Kitas praėjusio savaitgalio ir šios savaitės apkalbų objektas – Balėnose vaiko gyvybę nusinešusi nelaimė. Gal tų kalbų tiek ir negirdėtume, jei tai nebūtų susiję su rajone labai gerai žinomu politiku. Man keistai atrodo, kad žmonės iš tokių nelaimių sugeba padaryti sensaciją… Kas ten žino, kodėl ta nelaimė įvyko ir kas pagrindinis jos kaltininkas. Svarbiausia, pasirodo, ne tai, kad įvyko tragedija, o samprotavimai ir nusistebėjimai, kaip į tokią situaciją galėjo patekti toks garsus žmogus…
Nuo tokių dalykų juk niekas nėra apsaugotas, tas pats galėjo atsitikti ir eiliniam žmogui, bet kuriam vairuotojui. Ir kas svarbiausia, kad vairuotoją kaltina žmonės, patys sėdintys prie vairo. O kuo jie gali būti garantuoti, kad, neduok Dieve, taip neatsitiks ir jiems patiems? Apkaltinti visada lengviausia, lyg kam būtų duota teisė teisti, neįsigilinus ir nežinant visų aplinkybių. Ne veltui Šventajame Rašte teigiama: neteisk ir pats nebūsi teisiamas.
Taip ir sklinda erezijos – jeigu vairuotojas būtų važiavęs lėčiau arba jeigu vaikas nebūtų staiga atsiradęs ant kelio, tai nelaimės gal nebūtų atsitikę… Čia vis tas jo didenybė „jeigu“…
Yra tokių žmonių, kurie tą žodį itin mėgsta. Atėjęs į darbą žmogus pasigerina kolegoms: jeigu nebūčiau pamiršęs, būčiau atnešęs jums braškių. Arba: vakar iškepiau skanų skanų pyragą ir jeigu nebūtų atėję vaikai, jo nesuvalgę, būčiau atnešęs ir jums. Ir kokia nauda mums iš šio „jeigu“? Tik tiek, kad žmogus parodo, koks jis norėjo būti geras, bet, deja, nepavyko.
Tuo „jeigu“ galime paguosti ir save: jeigu praėjusią savaitę nebūčiau persišaldęs, tai gal dabar nesirgčiau sloga. Ir vaistininkė pataria: jeigu nesate alergiškas paracetamoliui, šie vaistai turėtų jums padėti… Oi, ta sloga – ją gydyk negydęs, vis tiek išliks, net juokaujama: jeigu slogą gydysi, pasveiksi per savaitę, bet jeigu negydysi – tai tik per septynias dienas…
Pastebiu, kad sloga mane kasmet apsėda po du kartus – rudenį ir pavasarį. Kiek teko šnekėtis su pažįstamais, taip pat ir jiems: valgyk nevalgęs citrinų, česnako, imbiero, skiepykis ar nesiskiepyk, atėjo laikas, tad panelė sloga – lyg kokia epidemija – jau ir vėl čia.
Epidemija pavadinau ir pastaruoju laiku vos ne visuose kultūros centruose ar jų filialuose labai populiariais tapusias vestuvių muzikantų fiestas, festivalius – koks skirtumas, kaip juos pavadinsi. O tų muzikantų, pasirodo, daug, kažin ar yra tiek besituokiančiųjų…
Taip ir girdžiu – važinėja muzikantai vieni pas kitus, keičiasi savo dainomis, demonstruoja talentus, sugebėjimus, o kartais net pradeda pyktis – esą pasisavino vieni kitų idėjas, renginius organizuoja ne tie, kam reikia. Keisti man atrodo tokie dalykai – juk vietos po saule užtenka bet kam. Vienytis reikia, o ne draskytis ir rodyti savo ambicijas… Gal tarp jų, kaip ir tarp laidotuvių organizatorių, vyksta kova už būvį – kuo garsiau rėksi, tuo labiau būsi matomas…
Praėjusią savaitę Mažeikiuose, Šv. Pranciškaus Asyžiečio aikštėje, vyko Raudonųjų balionų akcija, skirta protestui dėl iš tėvų neteisėtai ar nepagrįstai atiminėjamų vaikų. Tai dar viena šių dienų aktualija, aptarinėjama vos ne kiekviename susibūrime. Akcijos organizatoriai bėdojo, kad palaikyti jų iniciatyvos susirinko nedaug žmonių. Bet, mielieji, palaukit: norint kur nors nueiti, reikia žinoti, kur kas vyksta, o tam būtina informacija, skelbimai.
Prisipažinsiu, aš apie tokią akciją sužinojau tik iš laikraščio ir po to, kai ji jau buvo įvykusi. Šiaip esu iš tų, kurie stebi, kas kur vyksta, bet apie būsimą Raudonųjų balionų akciją tikrai jokios informacijos niekur neaptikau.
Šiandien Lietuvoje minima mūsų Kariuomenės diena ir Šv. Klemensas – žvejų globėjas, o sekmadienį reikėtų pasveikinti Kotrynas bei visus senbernius, nes lapkričio 25-oji yra jų šventė. Nežinau, kas tarp jų bendra, bet palinkėti visiems laimės ir sėkmės juk neuždrausta.
