„Kas dainon nesudėta…“, arba gerų ateinančių metų

Šisbeitauskas

Štai ir sulaukėme paskutinės metų dienos. Stovime, kaip kažkada buvo madinga sakyti, ant Naujųjų metų slenksčio. Ir taip pat madinga, o gal ir įprasta, palydint senus metus, peržvelgti, kokie jie buvo.
Kaip šiandien prisimenu, pernai šiuo metu Mažeikiuose buvo daug sniego. Tarnybos niekaip nespėjo jo kuopti iš po mūsų kojų, valyti nuo gatvių. Užtat šiemet jos gali pailsėti: sniego matėme gal tik vieną kartą, ir tai nelabai ilgai.
Sausio mėnesį jau buvo prasidėjęs rinkimų į Savivaldybės tarybą maratonas. Pamenat, kai į vieną kėdę taikė atsisėsti penkiolika kandidatų? Atsisėdo, bet tik dvidešimt septyni. Kitiems liko tik pavydėti laimingiesiems ir tikėtis, kad ta minkšta kėdė po jų dar minkštesnėmis vietomis palįs kitą kartą.
Atrodo, dar visai neseniai į paskutinę kelionę Lietuva lydėjo savo Poetą Justiną Marcinkevičių. Bet juk tai buvo vasario mėnesį…
Kovą du mažeikiškiai vyrukai nutarė mus nustebinti žygiu į egzotiškąją Afriką… motociklais. Kelionė nuotykių mėgėjams pasisekė, ir jie, įdegę Afrikos saulėje ir sužvarbę kelionėje į namus per Europos šalis, grįžo į savo šeimas.
Kažkaip neužsifiksavo balandis. Galvoje tik tiek, kad tai Avinų mėnuo… Gegužę mažeikiškius nustebino žinia, jog naikinamas Registrų centro filialas. Oi, kiek kažkam buvo rūpesčių, nemigo naktų, o gal ir dantų griežimo. O paskui, lyg papūtus kitos krypties vėjams, viskas nurimo.
Pirmasis vasaros mėnuo taip pat nebuvo kažkuo ypatingas: prisimenu tik tai, kad buvo diskutuojama, ar teisėtai Mažeikių techninės kūrybos centro direktorė atleido savo pavaldinę. Rodos, birželį ir paaiškėjo, kad teisi vis dėlto buvo valdžia. Kaip sakoma, kieno valdžia, to ir valia.
Vasaros viduryje mūsų išrinktoji Savivaldybės taryba šventė savo šimtadienį. Negaliu pasakyti, ar jie tikrai šventė, bet būtent liepos mėnesį sukako šimtas dienų, kai mūsų ponai paėmė į rankas valdžią.
Rugpjūčio mėnesį pradėjo drebėti bendrovės „Tavo pastogė“ vadovės kėdė: kažkam ji, matyt, kažkuo labai neįtiko ir tas kažkas nutarė moteriai į saldžią košę priberti pipirų. Tų karčiųjų.
Rugsėjį, be tradicinės Žinių šventės, neramios dienos prasidėjo mokesčių inspekcijos darbuotojams, kadangi šioje institucijoje vykdant reformas, daugelis jos darbuotojų gavo įspėjimo apie galimą atleidimą iš darbo lapelius. Reformos ėjo praėjo, nukentėjusiųjų buvo nedaug.
Spalis – mano gimtadienio mėnuo. Būsiu gal nekuklus pasakydamas, kad šis mėnuo man atrodo pats gražiausias metuose. Jūs galite ir prieštarauti, bet, kaip dainuoja mūsų Romas, aš – rudeninis paukštis, rudeninis…
Na, o lapkritį visą šalį, o kartu ir daugelį mažeikiškių sukrėtė banko „Snoras“ veiklos sustabdymas, o vėliau ir bankrotas. Manęs ir mano artimųjų, ačiū Dievui, tai nė kiek nepalietė, o šio banko ištikimiems klientams galima tik pareikšti užuojautą.
Tą mano perbėgimą per besibaigiančius metus norėčiau pavadinti mano mėgstamo rašytojo Juozo Baltušio – tegu būna lengva jam Lietuvos žemelė – vieno kūrinio pavadinimu –  „Kas dainon nesudėta…“ Skaitantys laikraštį mažeikiškiai tikriausiai jau pasigilino į šiek tiek kitokius metų įvykius, kurie pelnė metų vardą. Jei dar to nepadarėt – nieko nelaukit ir paskaitykit.
Paklausit, o kur gruodis? Ogi jis dar nesibaigęs, tad ties juo ir paskutiniaisiais pastebėjimais sustosiu kiek ilgėliau.
Prireikė informacijos iš vieno ligoninės skyriaus. Jo vedėja paaiškino nieko negalinti kalbėti, kol negaus leidimo iš direktoriaus. Skambinu ponui Direktoriui. Atsiliepia, žinoma, sekretorė, ir, išgirdusi mano norą gauti leidimą kalbinti žmogų, tariasi su savo vadovu. IR KĄ JŪS MANOT? Kitame laido gale išgirstu, kad viską, ko man reikia, turiu išdėstyti raštu ir atsiųsti. Dėl vienos nedidelės smulkmenos, į kurią galbūt būtų užtekę atsakymo „taip“ arba „ne“,  ponai medikai paprašė atsiųsti jiems raštą. Tai bent apsauga! Kad tas ponas Direktorius valdišką mašiną būtų saugojęs kaip savo atsakymus!
Ai, palikim tai kai kam pamąstymams, o aš noriu paklausti, ar esate valgę varškėčių, į kuriuos vietoj cukraus pridėta druskos? Sakot, ne? Keistuoliai esate. Tiesa, tokio recepto nė Beatos knygose nerasite, o štai viena mano pažįstama tokius varškėčius kepė ir ragavo. Druska, žinoma, pateko atsitiktinai, sumaišius druskinę su cukrine. Ta mano pažįstama ne visus varškėčius suvalgė, iš likusiųjų bandė daryti dar kažkokį Beatos knygose neaprašytą patiekalą.
O štai dar viena mano pažįstama skundėsi kiemo valytoja: kai buvusioji išėjo į pensiją, aplinką tvarkyti pradėjo iš „Tavo pastogės“ atsiųsti valytojai. Jiems apsišlavus, pasak pažįstamos, šiukšlės po langais palei namą vis tiek lieka. Kai prisimena to Naftininkų gatvės namo gyventojai senąją valytoją, tai jos labai pasigenda.
Kad nebaigčiau šventinės dienos šiukšlinu pasakojimu, visiems noriu palinkėti puikios šventės šįvakar, gražios nakties ir nepakartojamo rytojaus. Tik labai neįsijauskite į vaišes, nes tokiu atveju rytojus bus kaip visada.

ŠISBEITAUSKAS
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto