Kas išgėrė limonadą?

Audronė MALŪKIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Gyventi ir dirbti lengviau, kai tikslo sieki etapais. Kai žinai – padarius tą ir tą, tavęs laukia tegul ir mažas, bet džiugus atlygis. Paprastas pavyzdys: kai senais laikais darbo ir poilsio stovykloje kilometrinės vagos gale mums, mokinukams, pastatė limonado dėžę, dirbome kažkaip linksmiau ir sparčiau. Apie tokį pat principą, gal tik ne su limonadu ar ledų porcija susietą, kalba darbo organizavimo ir jo efektyvinimo specialistai – žmogus suineteresuotas siekti geresnio ir spartesnio rezultato, kai jam aiškiai apibrėžta, koks atlygis laukia įveikus etapą ar atlikus visą užduotį. Ir kai žino – jo neapgaus.
Prisipažinsiu, Vyriausybės patvirtintas Darbo kodekso liberalizavimo paketas nubraukė  lūkesčius, kad galėtume nors tikėtis to „limonado“ – priešingai, atrodo, kad tampame dar pigesne ir bejėgiškesne darbo jėga.
Kartais pikta, kad mes, taip aktyviai domėdamiesi kažkieno asmeniniu gyvenimu, kišdamiesi į jį, net burdamiesi ir protestuodami, visiškai abejingi savajam. Kompiuteryje išsaugojau nuotraukas iš prancūzų protesto demonstracijos, ji buvo surengta vyriausybei paskelbus, kad į pensiją dirbantiesiems teks išeiti vėliau. Tūkstančiai, ne, dešimtys tūkstančių žmonių, užplūdusių gatves, vėliavos, plakatai, vienoda atributika – įspūdingas protestas, net, sakyčiau, gąsdinantis savo jėga ir vienybe. Ką darysi, – tada atsidusau, – revoliucinga, istorijos išmuštruota tauta. Mes geriau nesipriešiname – nuleidžiame galvas, kaip ta pakelės žolė, prisispaudžiame prie žemės ir laukiame, kol viesulas praeis. Atsitiesime paskui, kada nors. Kaip nors.
Geriausiu atveju patikime kam nors atstovauti mūsų interesams ir nuoširdžiai manome, kad padarėme viską, ką galėjome.
Nežinau, ar pastarąjį dešimtmetį Vyriausybė buvo sumąsčiusi bjauresnį projektą už šiuos „liberalius“ Darbo kodekso pakeitimus, kurie teisiškai įtvirtina darbdavio visagalybę ir darbuotojo bejėgiškumą. Darbo savaitė ilgėtų, mokamos atostogos trumpėtų (teoriškai 28 kalendorinės dienos ir 20 darbo dienų nedaug skiriasi, bet interpretacija galima ne darbuotojo naudai). Kažkodėl neabejoju: beveik du kartus pailginta darbo savaitė tarnautų prekybos tinklų ar kitų prekes ir paslaugas siūlančių įmonių savininkams – be jokių skrupulų už šešis šimtus minimalių litų jie galėtų reikalauti, kad dirbtum dvylika valandų per parą ir dar „geradario“ rankas bučiuotum. Išmesti iš darbo būtų galima be didelės teisinės dilemos – duosi kelis litus ir „atia“. Jei esi veteranas, ištarnavęs darbdaviui du dešimtmečius, gausi keturių mėnesių išeitinę, jei dirbi tik kokius ketverius metus – nieko nesitikėk. Jokių papildomų išankstinio įspėjimo terminų – net mažamečius auginančioms moterims. Net jei teismas pripažintų, kad iš darbo tave atleido neteisingai, atgal negrįši – duos pinigėlių ir atsisveikins visiems laikams (žinia, ir dabar retas pasiryždavo grįžti į darbovietę, kurioje tapai nepageidaujamas – pernelyg daug sveikatos kainuoja tokios darbo sąlygos).
Įdomu tai, kad iš projekto dingo nuostata apie 65-erių sulaukusius pensininkus, kuriuos būtų galima išsyk išbraukti iš darbuotojų gretų. Gal Vyriausybė pamąstė, kad jėgų turintiems lietuviams išsivažinėjus po užsienius, vietinei rinkai turės tikti ir senukai? O gal bijo prarasti dalį savojo elektorato, kurio prieš rinkimus erzinti nevalia?
Visa tai gal taip neerzintų, jei reklamuodami ar gindami naująjį „liberalų“ kodeksą, politikai nekaišiotų pavyzdžių, kaip yra kitose užsienio šalyse. Štai kažkur radau argumentą, kad amerikiečiai išvis ilsisi tik dvi savaites per metus. Viskas gerai tiems nesiilsintiems amerikiečiams, tegul dirba. Bet mano draugės vyras, paprastas Jungtinių Valstijų darbininkas, už tai, ką užsidirbo nuo praėjusių atostogų, išgali atvažiuoti į Lietuvą, atvežti pas žmonos gimines paviešėti visą šeimą, ir dar per tas dvi savaites susiorganizuoti kelionę kur nors po Europą ar į egzotinius kraštus…
Tuo pat metu statistinį vidutinį lietuvį kamuoja mintis, ką pasirinkti už atostogų pinigėlius: savaitgalį Palangoje, savaitę trijų žvaigždučių viešbutyje Turkijoje, vieną implantuotą krūminį dantį ar metų pirkinį – senutėlį automobilį.
Tad ir norisi isteriškai juoktis arba klausinėti savęs: gal išvis dirbti nebeapsimoka? Gal geriau tegul valstybė tavimi rūpinasi? Nes kad ir kaip stengtumeis, aukščiau bambos neiššoksi. Gyvensi tam, kad mokėtum mokesčius (visokio draudimo, valstybinius ir komunalinius), nerimautum dėl darbo vietos (kažkodėl visi norime būti veteranai…), „madingą“ drabužį susirastum „Gausoje“ ar „Humanoje“, taupytum elektrą, dujas ir vandenį (ne todėl, kad esi aplinkos saugotojas – tų pinigėlių reikia vaikams aprengti, apauti, išmokyti arba iš vidutinės, maistui skirtos pensijos neatimti), kad metų įvykiu taptų išvyka pas gimines į atokesnį miestą ar balius restorane…
Čia tau ne limonado butelis lauko gale. Kad ir kaip žiūrėtum, jokio masalo po trijų, penkerių ar net dešimties metų tau niekas nesiūlo ir nežada siūlyti. Tik nuolatines reformas. Mūsų gyvenimo valdymo tobulinimą. Iki idealo (tiesa, nuolat besikeičiančio).
Beje, butaforinių masalų mums pasiūlys gana greitai. Tuoj prasidės rinkėjų medžioklė. Bet tai jau kitas žaidimas, nelabai susijęs su realiomis galimybėmis ir mūsų pageidaujamu rezultatu – žinoti, KADA gyvensime geriau. Kad šito nusipelnėme, girdėjome dar praėjusiame amžiuje. Bet kas iš to?
Tą limonadą iš laukugalio vis kažkas patraukia… Arba išgeria pats.