Kas kitas, jei ne mes?

Gabija JARMOŠKAITĖ. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Sakoma, kad žmogus patiria gyvenimo džiaugsmą tol, kol vis dar lieka pirmų kartų. Ir iš tiesų, juk taip smagu padaryti ką nors naujo ir neįprasto. Kažką tokio, kas priverčia širdį plakti greičiau, nes nežinai, ko tikėtis. Kažką tokio, dėl ko jautiesi svarbus, drąsus ir šaunus, o gal mylimas. Tačiau mano atveju, jautiesi naudingas savo valstybei – tampi jos dalimi.
Man aštuoniolika, ir tai – labai keistas laikas. Atrodo, jau esi nebe vaikas, tačiau lyg ir ne visai suaugęs. Kartu su pilnametyste ateina ne tik ilgesni vakarai su draugais ar išlaikytos vairuotojo teisės, bet ir pareigos, dėl kurių anksčiau nesukai sau galvos. Viena jų – teisė balsuoti.
Tai yra kiekvieno piliečio, kuriam rūpi savos valstybės ateitis, pareiga. Apie ją pradėjau mąstyti nuo tada, kai gatvėse išvydau pirmuosius rinkiminius plakatus. Iki tol žmonės juose man buvo tik pavardės, retkarčiais užklystančios į laikraščius ar tėvų pokalbius, tam nesuteikiau didelės reikšmės. Yra ir tiek. Tačiau dabar suvokiau, kad, prieš eidama balsuoti, turiu žinoti, ką renku.
Žinoma, turbūt būtų lengviausia tiesiog užsidengti akis, o kryžiuką lapelyje padėti bet kur. Tačiau kas būtų po to? O po to jau neturėtume teisės skųstis, jog viskas blogai, – juk patys išsirinkome. Tad norėdama išvengti tokios situacijos, paskaičiau apie partijas ir jų vertybes, peržiūrėjau keletą debatų, pasikalbėjau su tėvais ir draugais, ką mano jie. Ir po kurio laiko – apsisprendžiau.
Kaip vyksta balsavimas, jau žinojau, nes ne kartą, įsikibusi tėvams į rankoves, lydėjau juos atlikti šią pilietinę pareigą. Tad stovėdama eilėje ir laukdama savo balsavimo biuletenio jaučiausi rami. Pasibaigus registracijai, likau nustebinta: visai gimnazijos sporto salei aidint nuo plojimų, man buvo įteikta vardinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šito visai nesitikėjau. Būtent tą akimirką ir prisiminsiu visą gyvenimą. Turbūt tai buvo pirmas kartas, kai pasijutau tikra pilietė, savo šalies dalis.
Taip, širdis visada suvirpa kartu su minia giedant Tautinę giesmę, tačiau šįkart jausmas kitoks. Šįkart aš – kažkuo svarbi ir naudinga Lietuvai. Ir visa tai patvirtina žmonių, esančių aplinkui, besišypsančios akys (deja, tikras šypsenas dengia kaukės). Jos mane sveikina ir tarsi sako: „Sveika atvykusi, nuo šiol Lietuvos ateitis tavo rankose.“
Šis naujo piliečio pasveikinimo ritualas man priminė, kad tik mes patys esame atsakingi už savo šalį ir jos gerovę. Kas kitas, jei ne mes?
Šių metų rinkimai išties išskirtiniai ne vien dėl to, kad pirmi mano gyvenime, tačiau kitokie ir dėl koronaviruso situacijos. Sakyčiau, kaukės viskam tik prideda savotiško žavesio. Tai kažkas naujo ir neįprasto mums visiems. Kad ir kaip būtų, savo pirmąjį balsavimą tikrai prisiminsiu.
Šį sekmadienį mūsų laukia antrasis rinkimų turas, tad nepamirškite jame dalyvauti. Nesvarbu, ką jūs palaikote, – balsuokite. Juk kas kitas, jei ne mes? Lietuvos ateitis mūsų rankose.
Gabija JARMOŠKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*