Katechetas Paulius Auryla: Lietuvos parapijoms reikia gyvybės

Paulius Auryla su jaunimu vyko į susitikimą su Lietuvoje apsilankiusiu popiežiumi. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Artėjant šv. Kalėdoms kalbamės su Pauliumi Auryla – Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios zakristijonu, Viekšnių gimnazijos tikybos mokytoju, katechetu. Kalbamės apie tikėjimo ir bažnyčios reikalus, apie kunigus ir eilinius bažnyčios lankytojus…
– Iš kur gavai tą gyvojo tikėjimo ugnį?
–Savo senolių netekau mažas, bet žinau, kad tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu gavau iš tėvo pusės. Tikinti buvo ir mama bei jos giminė.
Senolis augo dideliame varge, mat jo mama paliko našle su šešiais mažais vaikais. Pagal eilę senolis buvo antras, todėl tik vargais negalais baigęs keturias klases išėjo duonos uždirbti. Priglaudė tėvo brolis, vienuolis… Malda ir darbas ėjo drauge. Išmoko zakristijonu būti, to nuo mažo išmokė ir mano tėvą, tėvas mane…
Žmonės Viekšniuose juokauja: esi gimęs prie altoriaus. Kiek save atsimenu, vis bažnyčioje. Nuo šešerių metų ėmiau mišioms patarnauti, o nuo dešimtos klasės, kai tėvas atsiėmė savo žemę ir išėjo arti, palikau zakristijonu.
–Ką reiškia tavo pasakymas – išmokau būti zakristijonu? Kas tai per mokslas?
–Mokslas čia yra nemažas. Reikia išmokti bažnyčios liturgiją. Kai pradėjau, per mišias kunigui dar reikėjo atsakinėti lotyniškai. Išmokti, turint noro, galima viską, bet yra nepaprastas prisirišimas. Kasdien tuo pačiu laiku turi ateiti mišių, kur dar laidojimai, krikštijimai…
Dabar daugybėje Lietuvos bažnyčių nebėra zakristijonų, trūksta vargonininkų. Zakristijonais ateina patarnautojai. Pasikeisdami, nes retai vaikai būna tokie pastovūs, kad ateitų kasdien.
Dar mano atmintyje parapijiečiai turėjo supratimą ir pareigą išlaikyti aukomis bažnyčios kunigus ir tarnus. Dabar, kai žmonės tampa vis labiau pasiturintys, supratimo apie bažnyčios išlaikymą vis mažėja. Nei vargonininkas, nei zakristijonas, daug laiko atiduodantys patarnavimui bažnyčioje, negali gyventi Šventąją Dvasia. Ir mažieji zakristijonai – vaikai turi bent kokį atlygį gauti…
–Dažnai girdim pasakymą: esu tikintis, bet nepraktikuojantis. Ką apie tai manai?
–Atsakysiu pavyzdžiu. Jeigu tave priėmė į krepšinio komandą, o tu vietoj ėjimo į treniruotes guli ant sofos ir žiūri krepšinį per televizorių. Tave treneris ilgai laikys komandos krepšininku? Lygiai tas pats su tikėjimu. Tu per krikštą tapai krikščioniu, buvo pakrikštytas tavo kūnas, atliktas formalumas. Tikėjimas yra tik ėjimas, o tu neini… Vadinasi, netiki. Nereikia savęs apgaudinėti.
–Dar pasakyk apie tikėjimo formalumus.
–Pagrindiniai yra trys atvejai, kur vaikas vis vedamas tikėjimo link: gimdytojai – suteikę vaikui gyvybę, krikšto tėvai – krikštydami, sutvirtinimo sakramento – tėvas ar mama. Tikėjimo kelyje jie visi yra vaiko tėvai, atsakingi už vaiką, jo tikėjimą, jo sėkmę. O prigyvenom iki to, kad įstatymu reikia apibrėžti tėvystę ir smurtą. Tikinčių šeimoje, tikrai tikinčių tėvų šeimoje, vaikas auga laimingas. Aš negyvenau kitur, bet Lietuvoje tikrai yra tikėjimo krizė. Tikėjimas duoda kitą bendravimo kultūrą.
Grįžę iš užsienio tikintieji pasakoja apie linksmą tikėjimo išpažinimą. Pas mus per daug rimtumo, susikaustymo. Vos nepriėjom prie to, kad maži vaikai turi tyliai mišias išsėdėti, jiems nevalia palakstyti, garsiai savo norus išreikšti. Senelių bažnyčia. Visi liūdesio pilnais veidais, atšiauriais žvilgsniais, tyliai, nesižvalgydami po mišių mauna namo… Bet juk linksmai reikia Dievą garbinti. Neskubėti išeiti. Juk kokius tolimus kelius žmonės pėsčiomis sukardavo anksti rytą ant rarotų su visa šeima atėję. Koks linksmas pasibuvimas po mišių ant šventoriaus. Kaimynus palabinti, tolimesnius susitikti. Į Žemaičių Kalvarijos atlaidus net didžiosiomis vėliavomis nešini pėsti iš Viekšnių nueidavo. O dabar einant apie bažnyčią nėra vyrų vėliavoms nešti. Trūksta tik, kad moterys imsis šito reikalo…
–O kokią vietą parapijos bendrystėje tu duodi kunigui, klebonui?
–Labai didelę. Į kunigus einama iš pašaukimo, bet ne visi kunigai neša savyje tikėjimo ugnį. Tai Dievo dovana. Liudyti ir vesti paskui save. Daug jaunų kunigų būna pavargę, laukia atostogų, pasidaro laisvų dienų. Tingi užsiimti su vaikais ir jaunimu. Nesuprantu, nuo ko pavargti, nuo ko užsidaryti. Juk kunigas turi didelę galią kviesti, ieškoti, šaukti, uždegti, savimi liudyti. Reikia atminti, kad kunigas parapijoje atstovauja vyskupui. Pavargimas nuo geros pareigos nėra blogai. Krenti ir užmiegi kūdikio miegu. Jokios depresijos, jokio nuovargio. Linksmu veidu Dievą garbini.
–Apie tave, kaip tikybos mokytoją, atskirai neklausiu. Pakalbėkim apie tave, kaip katechetą. Kas tai yra?
–Katechetas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia mokytojas. Katekizmo, liturgijos, t.y. krikščionių tikėjimo mokytojas. Katechetais pas mus dažniausiai būna tikybos mokytojai. Tai sunkus darbas, reikalaujantis daug laiko ir širdies. Dirbame sekmadieniais. Du katechetai. Vienas su vaikais ruošiasi

Mažeikiškių tikinčiųjų komanda su Telšių vyskupu Kęstučiu Kėvalu. Paulius Auryla – pirmas iš dešinės. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Pirmajai Komunijai, o antras su tėvais ir vaikais – Sutvirtinimo sakramentui. Prašom, kad ateitų tėvai ir vaikai. Vaikai geriau jaučiasi. Ir tėvai kartu bręsta tikėjimo keliu eidami. Yra žmonių, kurie ateina ieškodami tikėjimo, jie bręsta. Didžioji dauguma, lankydami užsiėmimus, užsitarnauja teisę į sakramentą. Bet tai tik formalus kūno veiksmas, o atsivertimas neįvyksta.
Dažniausiai katechetais būna moterys. Mokytojos, turinčios savo šeimas, auginančios vaikus, ir tas ilgas sekmadienio buvimas atskirai nuo šeimos nėra lengvas.
Visi atsimena sovietinius laikus, kai sakramentams ruošdavo davatkėlės. Iš to mokymo ir pragyvendavo. Viekšnių bažnyčia pastatyta bado metais. Iš žmonių aukų. O šiais laikais stogui užlopyti nesurenkame pinigų. Rinkliavos, aukos tapo gėdinga našta jų rinkėjams. Sovietmetį atlaikėm dėl senųjų žmonių krikščioniško charakterio, o kai jie išmirė, numirė ir supratimas „išlaikyk savo bažnyčią“. Atrodo, kad valdžia viską turi išlaikyti, valdžia turi viską duoti. O juk už žmogaus patarnavimą, už jo darbą reikia mokėti tyliai atsidėkoti. Vis tiek visada liks jo paties aukos dalis. Ir man skaudu, visada skaudu, kai reikia prašyti knygelėms, kitokioms smulkioms reikmėms.
Man patinka stebėti žmogaus ėjimą tikėjimo link, jo brendimą, atsivertimą. Atsiranda kita bendravimo, žmogaus buvimo kultūra. Tikėjimo negalima išmokyti. Žmogus turi tam subręsti ir pats į jį ateiti. Tai yra paslaptis, tai yra tikėjimo teikiamas stebuklas. Aš nepavargstu nuo tų kalbėjimo su žmonėmis sekmadienių. Tikiu žmonėmis. Tikiu, nežiūrint aplinkos abejingumo, kad dvasiniai reikalai yra daug svarbesni negu pilvo reikalai.
–Dar papasakok apie ateitininkus.
–Ateitininkai – mano džiaugsmas ir didžioji meilė. Patinka ir skautai, bet dirbu su ateitininkais. Jie yra tie, kurie džiaugiasi, kurie ateina į bažnyčią linksmai liudyti savo tikėjimo. Jie laužo nusistovėjusią senų žmonių tvarką, kartais juos kiek papiktindami. Bet tikrai tikintis senukas širdyje yra linksmas žmogus. Jam, aišku, džiaugiasi širdis linksmą būrį jaunimo prie altoriaus matant. O bambeklių yra visur ir visada. Kaip gi be jų, davatkėlių. Davatkėlės neturi nei amžiaus, nei lyties skirtumo, bet jos garbina Dievą pagal savo supratimą. Čia irgi yra tikėjimo gražumas.
Ateitininkai – tai tas jaunimas, kuris auga su krikščionišku charakteriu. Aš tą charakterį gavau iš senolio ir iš savo tėvo. Ateitininkų jaunimas jį gauna bažnyčioje, įvairiausiuose krikščioniškojo jaunimo susiėjimuose, iš bažnyčios tėvų. Užaugs puikus, tautiškai nusiteikęs jaunimas, brandus žmogus.
– Pabaikim, kuo pradėjom – šv. Kalėdomis. Apie dvasią ir pilvą….
– Kalėdos – svarbi iškilmė, pati aukščiausia. Šalia Velykų. Kalėdos – nuoroda į Velykas. Jų esmė ir atsiskleidžia Velykose.
Dievas taip myli žmogų, kad tampa vienu iš mūsų. Kūnišku ir apčiuopiamu. Atsimenate citatą iš Šventojo Rašto: „Ir žodis tapo kūnu.“ Dievas prabyla per paskutinį iš pranašų šv. Joną: „Taisykite Viešpačiui kelią. Ištiesinkite jam takus…“ Kad Dievas tiesiausiu keliu galėtų ateiti… Šventės ateis, o mes galim Dievo ir neįsileisti. Būsim užsiėmę pilvo reikalais. Porą mėnesių iki šv. Kalėdų esam gundomi pirkti, vartoti, puoštis blizgučiais, o Dievui kelio neruošiam.
Palinkėčiau ieškoti turinio, esmės. Nesižavėti laikinais blizgučiais. Kunigas Stasys Yla yra gražiai pasakęs „tolyn į laiką, gilyn į gelmę“.
–Ačiū už tikėjimo liudijimą.
Kalbėjosi Jūratė MEDEIKYTĖ