„Kauškutis“: Portugalijos įspūdžiai šokėjų neapleidžia iki šiol

Portugalijoje „Kauškučio" šokėjai susipažino su šios šalies kolektyvais. Nuotrauka iš „Kauškučio“ archyvo

Choreografijos mokyklos liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ šokėjai ir vadovai vis dar gyvena įspūdžiais po kelionės į Portugaliją. Kolektyvas dalyvavo Vale de Cambra bendruomenės surengtame festivalyje „Folkcambra“. Mažeikiškiai viešnagės metu ne tik koncertavo, bet ir turėjo progą pažinti vietos žmones, kultūrą, pakeliauti po žymiausias regiono, kuriame lankėsi, vietas.

Svajojo seniai

Į tolimąją Portugaliją važiavo ką tik baigę choreografijos mokyklą šokėjai ir jaunieji „veteranai“ – besimokantys mokyklose ar gimnazijose, bet vis dar šokantys „Kauškutyje“.
Studijos „Kauškutis“ meno vadovė Jolanta Tendienė pasakojo, kad keliones vasarai kolektyvas planuoja iš anksto – tuo laiku būna daug kvietimų. Per daugelį metų šokėjai jau daug kur lankėsi, tad žiūri, kur dar nebūta, kas dar nematyta, kuri kelionė pigesnė.
„Dabar labai populiarūs nemokami festivaliai. Šis buvo būtent toks. Važiavo vyresnieji šokėjai: jie labai daug kur keliavę, tačiau jau bene trejetą metų svajojo apie Portugaliją. Ir laikas buvo patogus – rugpjūčio mėnuo. Susirinkome, parepetavome – programą iki keturiasdešimties penkių minučių jau buvome pasiruošę per mokslo metus. Iš tiesų konkrečiai nežinojome, kur važiuojame, – Portugalijoje su „Kauškučiu“ esame buvę prieš aštuonerius metus. Tada dalyvavome šauniame festivalyje, parsivežėme geriausių įspūdžių. Taip buvo ir šį kartą“, – kalbėjo kolektyvo vadovė.

Šokis prie Luvro

Ruošiantis į Portugaliją, kilo šiokių tokių problemų dėl muzikantų: reikėjo vežtis „gyvą“ muziką, o visi vietiniai buvo užsiėmę. Padėjo muzikantai iš kaimyninio Skuodo – šio miesto Kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“, kuriai vadovauja Vidmantas Valinskis.
„Kai jie atvažiavo į pirmąją repeticiją, mes likome be žado – grojo kaip fonograma, visiškai pasiruošę, savo instrumentams pasidarę aranžuotes. Matėsi, kad šiai išvykai ruošėsi rimtai. Likome jais labai patenkinti ir dėkingi“, – teigė J. Tendienė.
Visa kelionė beveik keturių dešimčių žmonių delegacijai truko 17 dienų. Kelionės maršrutas driekėsi pro Berlyną, devynias valandas teko praleisti Paryžiuje.
„Mūsų jaunimas tuo liko labai patenkintas. Iš pradžių – bendra ekskursija: Liuksemburgo sodas, Paryžiaus katedra, paskui norintieji aplankė Eifelio bokštą. Kadangi rytą buvo šalta, prie Luvro sugalvojo pašokti – melodiją niūniavo kapelos vadovas, o vaikai šoko. Kiek kartų esame buvę Paryžiuje, tiek kur nors gatvėje šokę, bet prie Luvro – dar ne“, – šypsojosi vadovė.

Pakeliui į Portugaliją – devynios valandos poilsio Paryžiuje. Nuotrauka iš „Kauškučio“ archyvo

Pasitiko su Trispalve ir himnu

Vale de Cambra yra Portugalijos šiaurėje, 40 kilometrų nuo antrojo pagal gyventojų skaičių šalies miesto Porto.
Mažeikiškiai buvo sujaudinti portugalų svetingumu: atvažiavę išvydo pririštą, bet dar nepakeltą Lietuvos trispalvę – skambant mūsų himnui ji buvo pakelta.
„Aš iškart apsiverkiau, visi mūsų vaikai giedojo – bendruomenė buvo visapusiškai pasiruošusi mus sutikti. Tokį dėmesį, rūpinimąsi jautėme visą laiką“, – žavėjosi J. Tendienė.
Festivalis tęsėsi devynias dienas. Lietuvius pakvietusios bendruomenės nuomone, atvažiavusiems iš labai toli svečiams šalies, žmonių, kultūros neįmanoma pažinti per kelias dienas.
„Tai – šeimų festivalis. Grįžtant namo vaikų klausėme, kas labiausiai patiko. Išgirdome: žmonės ir jų bendravimas.
Jie turi bendruomenės namus, renkasi šeimomis – seneliai, tėvai su savo vaikais, ateina seserys, broliai. Turi šokių kolektyvą – jame šoka nuo vaikystės: vieni užauga, ateina kiti – jau jų vaikai… Ir taip iš kartos į kartą. Buvome priimti bendruomenės namuose: čia apnakvindinti, maitinami, pasirūpinta ir mūsų užimtumu. Nieko mums netrūko“, – tikino vadovė.

Ragino atsipalaiduoti

Vale de Cambra bendruomenėje – apie 60 žmonių, vakarais jie susirinkdavo bene visi: moterys gamino valgius, vyrai padėjo aptarnauti – nešiojo indus, pilstė gėrimus. Ateidavo įvairių profesijų žmonės, visi linksmi, paslaugūs.
„Tai neįkyrus, šiltas bendravimas. Pirmą vakarą buvome šoke ir nežinojome, kaip reaguoti.
„Nestresuokit, atsipalaiduokit, jauskitės patogiai ir ramiai“, – sakė jie, matydami mūsų veidų išraiškas“, – prisiminė šokių mokytoja Ramunė Zelbienė.
Šeimininkų norą bendrauti, šilumą ir gėrį mažeikiškiai jautė visos viešnagės metu.
„Pas mus kartais kaimynai nenori bendrauti, nesisveikina. Ten net vėlų vakarą nuėjus į kavinę galima atsigerti kavos, pasėdėti, kad ir nieko neužsisakius, – ateina vaikai, močiutės – kur pas mus jie nueitų tokiu laiku? Jų kitos tradicijos, vargu ar mes šito išmoksime.
Akivaizdu, kad esame pasiilgę laisvo bendravimo, ir labai svarbu, kad tai įvertino mūsų vaikai –  susidraugavę su vietos jaunimu, dabar susirašinėja laiškais. Žmonės kvietė atvažiuoti į svečius su šeimomis, pailsėti – jie labai nori parodyti tai, ką turi“, – pastebėjo J. Tendienė.

Laikas suplanuotas

Mažeikiškiai sakė, kad jų laikas Vale de Cambroje buvo kruopščiai suplanuotas, visi nuolat buvo užimti, gal tik vieną pusdienį turėjo laisvesnį.
Mažeikiškiams įsiminė Aveiro miestas – savotiška Portugalijos Venecija. Kadangi buvo karšta, vaikai norėjo maudytis, pusę dienos dalyvaudavo ekskursijose, o paskui visi – prie Atlanto.
„Vieną sekmadienį šokėjus vedėsi į šeimas. Stulbinantis vaišingumas – nukloti stalai, vaikai privaišinti, išvežioti į baseinus ar dar kur nors, visi grįžo apdalinti dovanomis ir laimingi“, – sakė J. Tendienė.
Koncertuoti „kauškutiečiams“ teko nedaug – jie pasirodė aplinkiniuose miesteliuose, vietoje šoko tik vieną kartą, per festivalio uždarymą buvo susirinkę daugiau kolektyvų.
„Įsiminė koncertas senelių namuose. Kad vaikams nebūtų papildomų rūpesčių, nereikėjo rengtis tautinių drabužių. Žiūrovai vis tiek buvo sužavėti mūsų pasirodymu. Portugalai gerbia ne tik savo kultūrą, jie noriai mokėsi mūsų šokių, vos paraginti sueidavo į šokių aikštelę – nereikėjo daug prašyti ir tampytis kaip pas mus. Mes taip pat išmokome jų šokių“, – pasakojo J. Tendienė.

Išbandymas – lietuviškas vakaras

Tikru išbandymu „Kauškučio“ šokėjams buvo lietuviškas vakaras, kuriame reikėjo ne tik pristatyti šalį, groti ir šokti, bet ir maždaug šimtui žmonių paruošti vakarienę.
„Buvo stresas – ką daryti? Lengviausia – iškepti plokštainį, bet pas juos nėra orkaičių, kitiems patiekalams trūksta produktų – mūsų ir jų virtuvės skiriasi.
Gaminom baltą mišrainę ir šaltibarščius: vietoj kefyro – jogurtas su marinuotų agurkų rasalu. Žodžiu, dalijomės išmintimi – kas ką žino. Visi liko patenkinti, o vaikams tai buvo graži patirtis. Juk būna, kad trys padeda, o kiti laukia. Dabar visi kažką darė: skuto, tarkavo, virė, pjaustė, lupo, maišė – kiekvienas turėjo darbo ir nė vieno nereikėjo raginti, kad ką nors darytų.
Paskui vaikai pristatė maistą, aiškino, iš ko tai pagaminta, kaip valgyti šaltibarščius – tokio patiekalo portugalai nebuvo nei matę, nei jo ragavę. Iš nuotaikų supratom, kad savo svečių tikrai neapvylėme, visi buvo patenkinti“, – džiaugėsi J. Tendienė.

Gera nuotaika mažeikiškius lydėjo visos kelionės metu. Nuotrauka iš „Kauškučio“ archyvo

Maudynės ir piknikas karštyje

Viena įspūdingiausių ir įsimintiniausių dienų lietuviams buvo ta, kurios metu jie keliavo į kalnus. Nors programoje apie tai buvo parašyta, jie tam tinkamai nepasiruošė.
„Iš pradžių į kalnus važiavome autobusu – vis aukščiau ir aukščiau, su muzikantais net pradėjome giedoti „Dieve, arčiau tavęs…“ – juokėsi vadovė.
Pakilę mažeikiškiai sustojo aikštelėje – toliau į kalnus teko eiti savo kojomis. Jau pusiaukelėje visi pradėjo svarstyti, kaip reikės grįžti atgal, – jokių takų, jokių turėklų, tiesiog uolos.
„Savo noru tikrai nelipčiau už jokius pinigus. Užlipus ant kalno – krioklys, ledinis vanduo, bet norinčiųjų maudytis buvo. Beje, nuo nelaimingų atsitikimų mes buvome apsidraudę išvažiuodami, atvykę sužinojome, kad mus yra apdraudę ir portugalai. Kalnuose mūsų laukė dar viena staigmena: susirinkusios šeimos keturiasdešimties laipsnių karštyje kepsninėse gamino mėsą, dengė stalus, ruošė vaišes… Galvojau, ar pas mus kas ryžtųsi tokiam dalykui: stovėti kažkur kalnuose, karštyje ir ruošti vaišes vaikams?“ – stebėjosi J. Tendienė.

Nustebino bendravimas

Viešnagei baigiantis, lietuvius sujaudino jiems įteiktas diplomas: dalis jo teksto buvo parašyta lietuviškai.
„Išvažiuojant antrą valandą nakties jie vėl visi susirinko su mumis atsisveikinti: kiekvieną apkabino, pasakė po gerą žodį, kažko palinkėjo. Visiems įdėjo lauktuvių į namus. Šitoks dėmesys įsimins visam gyvenimui“, – įsitikinusi R. Zelbienė.
Sužavėta kelione liko ir šokėja Monika Krampalcaitė – ji pasakojo, kad su naujaisiais draugais susirašinėja „Facebooke“, portugalai rašo, kad jau pasiilgo ir kviečia vėl atvažiuoti.
„Pamatėme daug žmonių, nuostabių vietų, sužinojome tai, ko važiuodami su gidu tikrai nesužinotume. Labai nustebino suaugusiųjų bendravimas su vaikais – kalbina, šokdina, lyg nebūtų jokio amžiaus skirtumo“, – šypsojosi Monika.

Neatsakyti klausimai

J. Tendienė sakė, kad dabar jai galvoje tebesisuka keli klausimai, į kuriuos nelengva atsakyti.
„Jeigu tokį festivalį surengtume mes, „kauškutiečiai“,  ir prašytume namiškių pagalbos, kas žino, kiek mamų ateitų gaminti maistą, kiek tėvų ateitų nurinkti indų, pilstyti gėrimų, kas netingėtų svečius išlydėti antrą valandą nakties?“ – retoriškai klausė vadovė.
Kitas klausimas – kodėl juos pasikvietusiai portugalų bendruomenei viso to reikia.
„Taip ir neišsiaiškinom, kokia jiems iš to nauda. Draugų jie turi daug, bendrauti yra su kuo, daug važinėja, keliauja patys, net Lietuvoje yra buvę.
Vadinasi, pasaulyje daroma ne tik tai, kas naudinga ir duoda pelno. Kiek supratome, jie nėra iš tų turtingųjų… Aš galvoju, kad jie tai daro dėl įdomumo ir patriotizmo: naujų pažinčių, noro parodyti savo šalį, jos kultūrą“, – svarstė J. Tendienė.

Saulius RUDŽIONIS