Keičiasi medžioklės papročiai ir kultūra

Per vieną medžioklę Petras Uikys sumedžiojo net du vilkus. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Medžioklės tradicijos, medžioklės trofėjai, medžiotojų šventės. Apie tai kalbamės su skirtingą medžioklės patirtį turinčiais trijų Mažeikių rajono medžiotojų būrelių vadovais.

Pažymimos trys šventės

Vienas mažiausių pagal narių skaičių Bružų medžiotojų būrelis tradiciškai pažymi tris šventes, kai ne tik rengiamos medžioklės, bet ir dalyvauja medžiotojų šeimų nariai: tai būrelio medžiotojo jubiliejinis gimtadienis, Naujųjų metų sutiktuvės bei balandžio talka, kai po žiemos tvarkoma medžiotojų būreliui priklausanti teritorija.
„Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, kad laikomės tradicijos išreikšti pagarbą sumedžiotam žvėriui ir pačiam medžiotojui: medžioklės vadovas bet kokį žvėrį nušovusio medžiotojo kepurę papuošia eglės šakele, tokią pat šakelę uždedame ant sumedžioto ir miško aikštelėje paguldyto žvėries. Laikomės tokių pat pagarbos sumedžiotam laimikiui principų kaip ir visi medžiotojai – nemėtome, netampome, ant jo nesėdime, nesifotografuojame ant laimikio užkėlę koją ir pan.“, – pasakojo būrelio vadovas, dešimties metų medžioklio stažą turintis Vaclovas Česnauskas.
Ypatingais laimikiais šio būrelio nariai pasigirti negali. Vadovas prisiminė, kad pastaraisiais metais vienos medžioklės metu per kelias valandas jam pavyko patiesti du šernus, be to, per dešimtmetį sumedžiota po kelis šernus ir stirnas, kurie kiekvienas svėrė daugiau nei šimtą kilogramų.

Pusės amžiaus patirtis

„Šilo“ medžiotojų būrelio vadovas Vaclovas Kilpys savo medžiokles mūsų rajone skaičiuoja nuo 1960ųjų. Tačiau ne tuos metus jis laiko savosios medžiotojo karjeros pradžia.
„Jau tarnaudamas sovietinėje armijoje įstojau į tuo metu veikusią karinę medžiotojų draugiją. Iš pradžių tarnavau Vladivostoke, po to Odesoje ir Moldovoje ir tik paskutiniais metais mums, seržantams, kartu su karininkais po mokymų buvo leidžiama eiti į karinius poligonus medžioti. Mūsų taikinys buvo ten besiveisiantys fazanai. Gal todėl vos grįžęs į Mažeikius įstojau į medžiotojų gretas“, – pasakojo mažeikiškis.
Medžiotojas prisiminė vieną seniau gyvavusį paprotį, kai per slankų medžiokles būdavo priimami nauji medžiotojai. Taiklų šūvį paleidusiam naujajam būrelio nariui būdavo įteikiama dovana, jis būdavo pagerbiamas per medžioklės pabaigtuves. Dabar, pasak medžiotojo, nei slankų nebegalima medžioti, nei naujų narių į būrelį bepriima – medžiotojų pakanka.
„Keičiasi tie papročiai – vieni atsiranda, kiti – nyksta. Anksčiau daugiau organizuodavome švenčių su šeimomis, bet kasmet tokių renginių vis mažiau. Medžioklės trofėjų parodos būdavo retesnės, o dabar ši tradicija populiarėja: neseniai buvome tokioje parodoje Kaune, galėjome pasižiūrėti, ką pavyko sumedžioti kolegoms iš kito šalies regiono“, – dalijosi patirtimi V. Kilpys.
Tradicijos eglės šakelėmis apkaišyti taiklų šaulį ir jo laimikį šio būrelio medžiotojai taip pat laikosi, tačiau taip jie pagerbia tik šerną, stirną ar elnią sumedžiojusius būrelio narius.

Labiausiai vertinami briedžio ragai

Ilgametis medžiotojas V. Kilpys savo sąskaiton yra įsirašęs septynis briedžius.
„Didelio pasitenkinimo tai nesuteikė – sovietiniais metais dažniausiai galėdavome medžioti tik briedžių jauniklius ir pateles, jų mėsą privalėdavome atiduoti valstybei, gaudavome už tai pinigus, ir viskas. Labiausiai visi norėdavome sumedžioti briedžio patiną, kad kaip trofėjų galėtume pasilikti ragus.
Didžiuojuosi tuo, kad prieš dešimt metų pavyko sumedžioti vilką, jo kailis ir dabar puošia namus. Tąkart radome sudraskytą stirną, apsiautėme savo medžioklės plotus ir pastebėjome du vilkus. Vienas iš jų paspruko, o vieną man pavyko patiesti. Nuo to karto šių plėšrūnų savo plotuose nebesame aptikę“, – pasakojo medžiotojas.
Sėkmingiausia būreliui Vaclovas laiko praėjusio sezono medžioklę, kai pavyko sumedžioti net aštuonis metinius šernus.
Medžiotojas apgailestavo, kad jų būrelis, anksčiau turėjęs Reivyčių – pagal vietovės, kurioje yra medžioklės plotai, pavadinimą, valdžios užgaida turėjo persikrikštyti į „Šilą“. Būrelio nariai puoselėja viltį susigrąžinti senąjį pavadinimą.

Keičiasi medžiotojų mąstysena

Keičiasi žmonės, keičiasi ir papročiai, teigė trisdešimties metų medžiotojo patirtį turintis ir trylika metų Naftininkų būreliui vadovaujantis Antanas Baranauskas.
„Pakito medžiotojų kultūra. Kai prieš trylika metų į Naftininkų būrelį susijungė Mažeikių, Krakių ir Laižuvos būreliai, tarp medžiotojų buvo ir tokių, kurie svarbiausiu dalyku laikė žvėries mėsą, o apie jų šėrimą bei tradicijas nebuvo nė minties. Dabar prieš žiemą stengiamės aprūpinti miško žvėris – vežame į šėryklas atliekų, grūdų, burokų, nes suprantame: nebus žiemą pašaro, mūsų plotus žvėrys paliks, ieškodami geresnių vietų. Kur tuomet leisime laisvalaikį?“ – samprotavo Antanas.
Naftininkų būrelyje gajos ir kitos tradicijos: vėliavos pakėlimas prieš medžioklę, susibūrimas prie būrelio namelio, vyriausio medžiotojo pagerbimas, daugiausiai žvėrių nušovusio medžiotojo apdovanojimas sezono pabaigoje.
Pasak A. Baranausko, jų būrelyje nepralenkiamas yra Pulgis Lumpickas, kuris, galima sakyti, specializuojasi plėšrūnų – lapių, bebrų bei usūrinių šunų medžioklėje ir jau kelinti metai gali pasigirti daugiausiai jų patiesusio medžiotojo titulu.

Krito du vilkai

Naftininkų būrelis tradiciškai rengia kalėdines vakarones bei sezono atidarymo ir uždarymo šventes. O medžioklių būna visokių: vienąkart labiau pasiseka, kitąkart sėkmė pabėga.
„Sėkmingiausia pavadinčiau užpernykštę medžioklę Dauginių ir Purvėnų miškuose, kai patiesėme penkiolika šernų. Galime pasigirti ir tuo, kad mūsų būrelio narys Petras Uikys prieš šešerius metus sumedžiojo iš karto du vilkus, trečiam pavyko pasprukti. Vilkų pėdų matėme ir šiemet, tačiau jų nušauti ar pamatyti nepavyko“, – apgailestavo būrelio vadovas.
Pats Antanas didžiuojasi sumedžiotu šernu – įspūdingos pastarojo iltys  pelnė parodos sidabro medalį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto