Kelias į gimtojo miesto krepšinio komandą 23-ejų metų 206 centimetrų ūgio centro puolėjui Tomui Klimui buvo netrumpas: prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tęsėsi per Rumuniją iki Lietuvos. Tačiau dabar sportininkas sako, kad žaisti malonu: palaiko ypač triukšmingi sirgaliai, o ir rungtyniauja kartu su broliu, dvidešimtmečiu 197 cm ūgio Tadu.
AMERIKA MAŽEIKIŠKIO
NEIŠGĄSDINO
Krepšiniu Tomas susidomėjo tik būdamas keturiolikos: „Labai greitai styptelėjau į viršų, todėl tokio ūgio net nebuvo minties užsiiminėti kita sporto šaka. Patekau pas Algimantą Giedrą, susirinko geras kolektyvas ir pradėjome… Pirmais metais šalyje iškovojome penktąją vietą, treneris pradėjo rengti po dvi treniruotes: vieną šeštą valandą ryto, kitą – vakare, gainiojo gerai, todėl ir rezultatai pradėjo gerėti. Nugalėję Kauno „Merkurijų“, tapome šalies čempionais, tą pačią vasarą, privertę pasiduoti kauniečius, triumfavome Lietuvos jaunių žaidynėse“.
Iškart po šių laimėjimų pasipylė pasiūlymai, kurie gerokai susilpnino ekipą: į JAV išvyko Simas Gumuliauskas, Artūras Jomantas ir Tomas Klimas. Pasak krepšininko, logika buvo paprasta: į Lietuvą visada spėsime grįžti, norisi išbandyti naujas galimybes.
„Buvau septyniolikmetis, todėl tėvų net neprašiau, o pasakiau: „Mama, tėti – noriu“. Taip atsidūriau Džeferstauno vidurinėje mokykloje Kentukyje. Didelio šoko nepatyriau, nes buvau apgyvendintas vieno iš mokyklos krepšinio komandos trenerių šeimoje. Tačiau krepšinio treniruotės aiškiai pasikeitė: bėgome iki vėmimo. Pas mus Lietuvoje buvo daugiau taktikos, tuo tarpu ten – bėgi – meti, bėgi – meti, beveik jokių derinių“, – pasakojo sportininkas.
Jau vidurinėje mokykloje Tomas gavo penkis pasiūlymus žaisti koledžų komandose. Pasirinko už 180 kilometrų esantį Berea koledžą, kur ketverius metus studijavo verslo administravimą ir finansus ir žaidė krepšinį.
KAS NESIMOKĖ –
EKIPOJE
NEIŠSILAIKĖ
Koledžo sudarytas sąlygas krepšinio komandai Tomas atsimena kaip vienas geriausių: „Prieš treniruotes mūsų jau laukdavo išskalbta ir išlyginta apranga, net kojinės, tą darė samdomi žmonės. Po treniruotės viską sumesdavai į didžiulį skalbinių krepšį, o per kitą treniruotę jau vėl turėjai tvarkingą aprangą. Mums sakė: jūsų reikalas žaisti ir nekrėsti jokių kvailysčių. Tiesa, turėjai gerai mokytis“.
Viskas buvo taip suderinta, kad krepšininkas rado laiko dar ir dirbti: pirmus metus – sporto centre apsaugininku, antrus metus – administratoriumi, o likusius dvejus – finansų kompanijoje. Pasak Tomo, norėjosi turėti savo pinigų: ir madingesnį drabužį nusipirkti, ir mašiną įsigyti, ir kelionei į namus užsidirbti.
„Kadangi rinkausi tą koledžą, kur gausiu žaisti daug, man pavyko: ekipa neturėjo centro puolėjo, todėl žaidimo laiku nesiskundžiau. Pirmus metus laimėjome konferencijos čempionate ir patekome tarp 64 geriausių JAV studentų komandų. Toliau varžybos vyksta minuso sistema, o mes jau pirmajame rate ištraukėme komandą, kuri tapo geriausia Amerikoje. Pralaimėjome nedaug, ir sezonas baigėsi“, – prisimena krepšininkas.
Kitus tris sezonus tokio laimėjimo pakartoti nepavyko: antrąjį sezoną Tomas gydėsi traumą, trečiąjį ir ketvirtąjį sezoną atėję geri žaidėjai juodaodžiai greitai iškrisdavo – labai spaudė mokslai, o nesimokysi – nežaisi.
PO NAUJŲJŲ METŲ –
LAUKIMAS
Vilionių pasilikti Amerikoje buvo ne viena – darbas buvo garantuotas. Tačiau matydamas, kaip draugai toje šalyje dirba ir po truputį tampa darbo vergais, Tomas to daryti nenorėjęs, todėl nusprendė karjeros siekti krepšinyje. Krepšininkas patraukė į krepšinio stovyklą Bostone, kur gavo net kelių Rumunijos, Suomijos bei Šveicarijos klubų pasiūlymus. Išsirinko rumunus.
„Patekau į „Oradea“ klubą, kuris rungtyniauja šios šalies aukščiausioje krepšinio lygoje. Joje žaidžia keturiolika komandų. Klubas sudarė neblogas sąlygas: nuomojo butą, maitino du kartus specialioje kavinėje (tačiau buvo toks vienodas maistas, kad po dviejų mėnesių ėmėme gamintis patys), vyko kasdien po dvi treniruotes. Žaidėme du kartus per savaitę: antradieniais – taurės varžybos, šeštadieniais – čempionato rungtynės. Salė buvo viena geriausių šalyje, joje tilpo apie trys tūkstančiai žiūrovų, tačiau sirgalių niekada pilna nebuvo: rumunai labiau žiūri futbolą. Be manęs, dar iš legionierių buvo serbas ir italas, kiti trys amerikiečiai, kurie kartu su manimi buvo pakviesti į klubą po stovyklos, neatitiko reikalavimų ir buvo atleisti“, – pasakojo krepšininkas.
Viskas tvarkingai vyko iki metų pabaigos, o vėliau prasidėjo: krepšininkas susižeidė, algos pradėjo vėluoti mėnesį du, žaidėjai tarpusavyje pjautis, todėl ir galutiniai rezultatai – tik dvylikta vieta.
PASIŪLYMAS
PAČIU LAIKU
Nors po sezono buvo pasiūlymų iš Rumunijos ir Vengrijos, tačiau traukė namai, o čia dar mažeikiškių pasiūlymas.
„Neapsigavau: geras treneris ir geri žaidėjai. Vien tai, kad turime apie dvidešimt derinių, daug ką pasako. Palyginti turiu su kuo: rumunų treneris žinojo tik tiek, kad kamuolys apvalus, žaidėme tik kokius tris derinius. Juk esame po pirmojo rato antroje vietoje, „juodasis savaitgalis“, kai pralaimėjome dvejas rungtynes iš eilės, tikiu, bus vienintelis“, – sakė žaidėjas.
Pergalės, pasak Tomo, neateina pačios ir nė vieno varžovo kepurėmis neužmėtysi: prieš rungtynes labai svarbu psichologiškai nusiteikti, reikia daug dirbti treniruotėse (mažeikiškiai treniruojasi du kartus per dieną),
Su „Mažeikiais“ T. Klimas nori pakilti kuo aukščiau Nacionalinėje krepšinio lygoje: stipri ekipa, nerealus sirgalių ir rėmėjų palaikymas.
SILPNŲ VIETŲ
NEATSKLEIDĖ
„Apie stipriąsias ir silpnąsias savo žaidimo puses nekalbėsiu, nes ir varžovai gali skaityti Mažeikių laikraštį, tačiau džiaugiuosi, kad žaidžiu vienoje komandoje su jaunesniuoju broliu Tadu: daugmaž galiu nuspėti, ką jis toliau aikštelėje darys, todėl žinau, kur tuo metu atsistoti. Juk ne vieną vasarą kartu treniravomės, žaidėme vienas prieš kitą“, – sakė Tomas.
Didžiausią traumą krepšininkas patyrė Rumunijoje: tada buvo atlikta kelio menisko operacija, tiesa, nesudėtinga. Porą kartų plyšo čiurnos raiščiai. Tris savaites teko praleisti be krepšinio ir rungtyniaujant Mažeikiuose – plyšo raumuo.
„Į visus fanus dominančius klausimus galiu atsakyti trumpai: gyvenu komandos nuomojamame bute, mašinos neturiu, štai ir į susitikimą atvykau taksi. Neturiu ne dėl to, kad neuždirbu, bet todėl, kad tik dabar laikau egzaminus lietuviškam vairuotojo pažymėjimui gauti, Rumunijoje važinėjau su amerikietišku. Turėjau merginų ir Amerikoje, ir Rumunijoje, turiu daug draugių ir Lietuvoje, tačiau pasirinkau krepšinį, nes tai kol kas man didesnė meilė“, – šypsojosi krepšininkas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr: Pasak Tomo, nors buvo įvairių pasiūlymų, labai traukė namai.
