Keliaudamas aplink Lietuvą mažeikiškis sutiko tik gerus žmones

Gimnazistas aplankė senovinės technikos muziejų. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientas Eimantas Končius rugpjūčio mėnesį per 12 dienų dviračiu apvažiavo aplink Lietuvą.
Nors po kelionės praėjo jau keli mėnesiai, patirti įspūdžiai neblėsta ir mažeikiškis mielai jais dalijasi su tais, kam įdomu – gimnazijos, kurioje mokosi, bendruomenės nariais, „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais.
Kelionės metu jaunuolį labiausiai nustebino sutiktų žmonių geranoriškumas, draugiškumas.

Norėjosi nuotykių ir potyrių

Šiuolaikiniam jaunimui pasaulis ir aplinka suteikia ir įvairių išbandymų, ir galimybių: mokytis, savanoriauti, keliauti, bendrauti su kitais žmonėmis. Kartais – nė neiškeliant kojos iš namų. Žinoma, dalį šių galimybių apribojo pandemija.
Praėję mokslo metai ir moksleiviams, ir mokytojams buvo sudėtingi, nes mokyti ir mokytis ilgai teko nuotoliniu būdu – rymant prie išmaniųjų įrenginių ekranų.
„Man tie metai emociškai nebuvo lengvi. Kai išėjome mokytis nuotoliniu būdu, prieš Naujuosius metus, galvoje pradėjo kirbėti mintys, kad norėčiau savo gyvenime kažką keisti, kažką naujo patirti. Susidariau 6 punktų programą, ką norėčiau pakeisti, padaryti vasarą ir per visus šiuos metus. Viename iš tų punktų pažymėjau, kad norėčiau apvažiuoti aplink Lietuvą.
Kadangi planavau pirmą didesnę savarankišką kelionę, pamaniau, kad savo šalyje važiuoti bus saugiau. O jeigu kas nors neplanuota nutiktų, paprasčiau būtų buvę į pagalbą pasikviesti artimuosius“, – pasakojo E. Končius.

Pakeleivių neieškojo

Kai Eimantas artimiesiems pranešė, jog dalį vasaros atostogų vienas pats keliaus dviračiu aplink Lietuvą, reakcijų į šią žinią sulaukė įvairių.
„Tėtis tai priėmė su entuziazmu. Mama nerimavo – ir iš pradžių, ir visos kelionės metu. O senelis klausė mamos, kodėl išleidžia mane į šią kelionę… Bet aš toks esu – jei užsispiriu, tai ir padarysiu taip, kaip man atrodo. Kas iš to, jei ir būtų draudę“, – šypsojosi pašnekovas.
Kelionei kompanionų Eimantas neieškojo. Sako, kad kai važiuoji vienas, nereikia prie nieko taikytis, galima minti dviračio pedalus tiek, kiek tą dieną norisi. Kitaip tariant, kitas žmogus ar žmonės kelionėje reiškia ir tam tikrus įsipareigojimus.

Dviratininku savęs negali pavadinti

Įdomu tai, kad E. Končius iki kelionės nebuvo dviračių entuziastas.
„Daugiausia gal buvau nuvažiavęs dešimt kilometrų. Bet fizinis krūvis man ne naujiena – nuo aštuntos klasės bėgioju, kurį laiką mokiausi Šiauliuose, sporto gimnazijoje, kur lankiau lengvąją atletiką. Paskui grįžau į Mažeikius, perėjau į Merkelio Račkausko gimnaziją, bet ir dabar aktyviai sportuoju, bėgioju. Žodžiu, fizinis krūvis man ne priešas, bet dviratis, iki išvažiuojant į kelionę aplink Lietuvą, irgi nebuvo didelis draugas“, – situaciją apibūdino pašnekovas.
Ruošdamasis kelionei, mažeikiškis susirinko informaciją apie gražiausias, įdomiausias mūsų šalies vietas, kurias norėtų aplankyti, susidarė preliminarų sąrašą. Jis iš pagrindų atnaujino turėtą dviratį, įsidėjo palapinę, miegmaišį, mažą katiliuką, kūrenamą sausuoju kuru (kelionės metu jis labai padėdavo greitai užvirinti vandens arbatai, košei), pasirūpino maisto papildais, baltyminiais batonėliais, košėmis.
Eimanto brolis sukūrė interneto svetainę, kurioje keliautojas kasdien publikuodavo pasakojimus apie patirtus nuotykius. Šiuolaikinėmis technologijomis artimieji turėjo galimybę stebėti, kur realiu laiku važiuoja Eimantas.

Keliautojų sutikdavo kasdien

Kelionę aplink Lietuvą E. Končius pradėjo rugpjūčio 2 dieną. Iš Mažeikių jis pajudėjo Skuodo link, o vakarop pasiekęs Palangą ten ir nakvojo.
Kur nakvos, mažeikiškis nuspręsdavo pagal tos dienos situaciją. Dažniausiai jis apsistodavo kempinguose, viešbutukuose, o palapinėje, pastatytoje laukinėje gamtoje, miegoti teko tik 3 naktis.
Per 12 dienų Eimantas numynė apie 1100 kilometrų.
Vaikinas pasakojo, kad beveik kasdien sutikdavo žmonių, kurie irgi keliavo aplink Lietuvą.

Mažeikiškis Eimantas Končius į kelionę dviračiu aplink Lietuvą leidosi vienas pats. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Labai įkvėpė, padrąsino kiti keliautojai. Susitinki, pasikalbi, išgirsti apie kitų patirtus nuotykius, papasakoji savuosius. Mane nustebino didžiulis žmonių gerumas. Buvo situacija jau prieš kelionės pabaigą – sustojau viename iš Žemaitijos kaimelių, ėmiau ieškotis nakvynės. Sutikau senolę, paklausiau, ar galiu pasistatyti palapinę vietoje, kurią nusižiūrėjau. O ji, sužinojusi, kur ir kaip aš keliauju, pasiūlė man nakvynei ne tik stogą virš galvos, bet ir maisto, vandens“, – pasakojo gimnazistas ir pridūrė, kad tokių situacijų, kai žmonės parodė savo geraširdiškumą, draugiškumą, buvo kur kas daugiau.

Pajuto kelionių skonį

Eimantui šios kelionės metu didžiausiu atradimu tapo netoli Jurbarko esantis Smalininkų miestelis, į kurį nuvažiuoti patarė vietiniai žmonės.
Smalininkai tęsiasi gal tris kilometrus ir per visą miestelį driekiasi įspūdinga ąžuolų alėja. „Miestelyje yra senovinės technikos muziejus. Jo savininkui yra apie aštuoniasdešimt metų. Kokių tik jis man eksponatų neparodė ir kokių tik istorijų nepapasakojo… Dar šalia Smalininkų teka Nemunas ir yra seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis, nuo kurios matosi Kaliningradas.
Dar man labai patiko Dzūkijos pušynai ir Merkinė – istorinis miestelis, aplink daug piliakalnių, nuostabi gamta. Labai graži ta mūsų Lietuva – ir gamta, ir savo paprastais, nuoširdžiais žmonėmis“, – apibendrino pašnekovas.
Pajutęs kelionių džiaugsmą mažeikiškis sakė, kad ateityje tikrai keliaus, o kur, parodys laikas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video