Šiais metais Mažeikių turistų klubas švenčia savo gyvavimo 30-metį. Šiandien šio klubo nariai pažymi Tarptautinę turizmo dieną.
Ta proga „Santarvė“ pakalbino vieną aktyviausių klubo narių, vaikų ligų gydytoją Ritą Lidžiūtę, trejus metus vadovavusią klubui.
Šią vasarą ji dalyvavo tolimiausioje iš visų kada nors klubo narių pasirinktų kelionių ir aplankė Peru bei Boliviją, esančias kitame žemės pusrutulyje, Pietų Amerikos vakaruose, prie Ramiojo vandenyno.
KLUBAS GYVUOJA
AKTYVISTŲ DĖKA
Rita Lidžiūtė sako, kad kiek ji gyvena Mažeikiuose, tiek pat metų yra ir turistų klubo narė, tai yra du dešimtmečiai. Rita keliones pamėgo klubo įkūrėjo ir ilgamečio jo vadovo Eugenijaus Butkaus dėka. Ši aistra įsižiebė dar studijų metais ir nebuvo nė vienų studentiškų atostogų, kurios nebūtų pažymėtos kelionėmis.
Galima pasakyti, kad į klubą Ritą atvedė atsitiktinumas. Ją pakvietė padėti teisėjauti turizmo varžybose, ir to vienintelio karto pakako, kad ji taptų klubo nare. Iš pradžių buvo kelionės po Rusiją, kurios nuo mūsų dar neskyrė sienos, Kareliją, Kaukazą, Krymą, Vidurinę Aziją ir, žinoma, Lietuvą bei kaimynes prie Baltijos.
E. Butkui atsisakius klubo pirmininko pareigų, į jo vietą buvo išrinkta Rita. Dabar jau treti metai turistų klubui vadovauja AB „Mažeikių nafta“ darbuotoja Gražina Tamašauskaitė.
„Klubo ilgo gyvavimo sėkmės laidas – jame esantys žmonės. Klube yra apie 30 prisiekusių jo narių, kurie nuolat aktyviai keliauja. „Mažeikių naftoje“ dirbantis Vytautas Barvydaitis yra įkopęs į Kazbeką ir Elbrusą.
Grupė mūsų klubo narių įveikė Monblaną, yra plaukę Karelijos ir Kolos upėmis“, – apie savo bendraminčius pasakoja R. Lidžiūtė ir mini visuose žygiuose dalyvaujančius Raimondą Linkevičių, Romą Budrecką, Antaną Meškį, Donatą Zaikauską bei prie jų prisijungiančius šeimų narius.
Mažeikių turistų klubas kas mėnesį organizuoja žygius dviračiais, pėsčiomis ar motociklais. Paskutinį kartą tai buvo rugsėjo 22-ąją – dieną be automobilių. Tada mažeikiškiai dviračiais važinėjosi po visą rajoną.
PERUJIEČIAI SAVE
VADINA SAULĖS VAIKAIS
Anot R. Lidžiūtės, kiekvienai kelionei reikalingas ne tik fizinis, bet ir moralinis pasiruošimas. Turi būti perskaitęs nemažai atitinkamos literatūros, susipažinęs su ta šalimi, į kurią vyksti, ir žinoti, ko iš jos tikiesi.
Paskutinei – tolimiausiai ir įspūdingiausiai kelionei į Peru ir Boliviją, kurioje praleido tris liepos savaites, Rita ruošėsi ištisus metus. Mažeikiškė buvo viena iš septynių grupės narių.
Peru keliautoja apibūdina kaip pasižymintį savo istorija, gamta bei ypatingu žmonių darbštumu inkų kraštą.
Perujiečiai save vadina Saulės vaikais, taip pabrėždami didelę išmintį ir kūrybingumą. Jie sugebėjo nutiesti apie 15 tūkstančių kilometrų kalnų kelių ir pastatyti kalnuose įspūdingus miestus, šventyklas, kurių neįveikė net ispanų konkistadorai, sunaikinę apie 400 metų – nuo XI iki XV amžiaus – gyvavusią inkų imperiją. MačuPikču miestas yra įtrauktas į naujųjų pasaulio stebuklų sąrašą.
Tai vieta, kurioje sustoja laikas. Aplink miestą stūksančių kalnų viršūnes dengia debesys, o miesto gatvėse šviečia saulė.
Peru yra labai daug mistinių dalykų, kurių ir šiandien negali paaiškinti žymiausi archeologai ir istorikai.
ŽEMDIRBYSTĖ
ĮMANOMA IR KALNUOSE
Inkai buvę labai darbštūs, jie išnaudojo kiekvieną žemės lopinėlį, kalnuose statydami terasas ir į kalnus nešdami dirbamą žemę. Iki šių dienų išlikę jų sukurti „daržai“. Ir šiandien Peru auginama per 300 rūšių bulvių. Beje, bulvės į Europą taip pat atkeliavo iš Peru.
Šios šalies aukštikalnėse auginama ir gausybė rūšių kukurūzų, kinuja, kurios grūdai primena miežines kruopas.
Inkai buvo labai geri astronomai. Kiekviename miestelyje, kuris pastatytas prie senųjų inkų takų, būtinai būdavo šventykla bei senovinė observatorija. Pastaroji būdavo visos sėkmingos žemdirbystės pagrindas. Sėja ir derliaus nuėmimas vykdavo pagal saulės ir žvaigždžių išsidėstymą danguje.
Šiandien Peru – katalikiška šalis, tačiau čia švenčiamos ne tik katalikiškos, bet ir inkų laikus menančios šventės.
Ypatingas dėmesys skiriamas lygiadieniui. Svarbi vieta inkų gyvenime atitenka andų kryžiui, kuris vadinamas čakana ir yra savotiškas jų gyvenimo kredo. Kiekviena iš 12 čakanos briaunų turi savo priesaką. Pavyzdžiui, kondoras, šventas perujiečių paukštis, yra ateities dangiškasis simbolis, reiškiantis ryšį su dievais ir saule. Puma – tai dabartis ir jėgos simbolis. Gyvatė – praeitis, požeminis ir pomirtinis pasaulis, ryšys su protėviais.
Čakanos centras yra inkų imperijos sostinė Kuskas. Turistai, vaikščiodami po Kusko gatves, pastebėjo gausybę iškeltų vaivorykštinių spalvų inkų vėliavų.
SUŽAVĖJO GAMTA
Įspūdinga Peru gamta. Dykumos pereina į kalnus, kalnai – į džiungles.
„Keliavome 3–4 kilometrų aukštyje. Dėl adaptacijos teko patirti kalnų ligą. Tai tokia būsena, kai tampi ramesnis, lėtesnis, šiek tiek mieguistas. Mano akimis žiūrint, tokie yra ir perujiečiai. Jie juda gana lėtai, kaip tie kondorai, sklandantys danguje“, – suranda taiklų palyginimą R. Lidžiūtė.
Šiuos paukščius pašnekovė prisimena ir kalbėdama apie nepaprasto grožio Andų kalnus su giliausiu pasaulyje – Kolkos – kanjonu, kuris tęsiasi net šimtą kilometrų ir vietomis yra iki dviejų kilometrų gylio. Virš šių kalnų keliautoja matė skraidančius kondorus, kurie laikomi perujiečių pasididžiavimu. Tai labai dideli paukščiai. Kad geriau įsivaizduotume, Rita patikslina, kad tarp išskėstų šio paukščio sparnų galiukų yra maždaug trys metrai.
Ramiajame vandenyne esančiose Balestos salose peri ir gyvena nesuskaičiuojama galybė paukščių. Ant akmenų įsikūrę jūros liūtai. Netoliese yra sausiausia – Paskos – dykuma. Joje daugiau kaip 2000 metų išgulėjo atkastos mumijos. Išsilaikė jų plaukai, audinių skiautės, moliniai dirbiniai.
„Teko pabūti aukštutinėse džiunglėse, kurias vietiniai vadina džiunglių blakstienomis. Ten oras šiltas ir drėgnas, auga laukiniai kavamedžiai ir bananai, žydi gausybė gėlių, per 300 rūšių orchidėjų. Plaukiojome po Titikakos ežerą, išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia akmeninė puma. Tai aukščiausiai esantis gėlas laivybai pritaikytas ežeras, 260 kilometrų ilgio, 65 pločio ir vietomis iki 300 metrų gylio niekada neužšąlanti jūra. Šiame ežere gyvena žmonės, įsikūrę ant plaukiojančių nendrinių salų, vadinamų uros salomis“, – įspūdingais džiunglių ir ežero vaizdais tebegyvena pašnekovė.
SUSIPAŽINO
IR SU BOLIVIJA
R. Lidžiūtė trumpai charakterizavo perujiečių virtuvę. Pasak jos, maistas čia nėra aštrus. Vartojama daug vištienos ir kitos paukštienos, žuvies. Maistui taip pat vartojama lamos ir vikunijos mėsa. Lama primena kupranugarį ir auginama ne tik dėl mėsos, šiltos vilnos, bet ir kaip nešulinis gyvulys. Vikunija, alpaka ir guanakas – gyvuliai, auginami dėl vilnos.
Ypatingas perujiečių patiekalas – jūros kiaulytės.
Jos paprastai ruošiamos šeimos švenčių progomis.
„Be abejo, – sako R. Lidžiūtė, – Peru neįsivaizduojama be kokos lapų ir arbatos. Jie padeda lengviau pakelti kalnų ligos sukeltus negalavimus. Tuo įsitikinome ir patys, kramtydami kokos lapus“.
Tris dienas keliautojai praleido Bolivijoje. Aplankė šios šalies sostinę LaPasą (lietuvių kalba – taika). Įsiminė kelionė džipais į plokštikalnes, plytinčias 3,5–4,8 kilometro aukštyje. Nors buvo šalta ir vėjuota, tačiau gamta paliko didžiulį įspūdį.
Dėmesį patraukė labai skurdi augmenija, pakelyje sutiktos laukinės alpakos ir lamos.
„Pabuvome prie vis dar veikiančio ugnikalnio, pamatėme flamingų, kurie braidė po užšalusias lagūnas ir snapu kapojo ledą, ieškodami mineralų, nuo kurių priklauso jų plunksnų spalva“, – Bolivijoje patirtais įspūdžiais dalijosi keliautoja.
ĮSPŪDŽIAI LIKS
Visam gyvenimui išliks tolimoje kelionėje patirti įspūdžiai. Neišdildomą vienatvės pojūtį keliautojai pajuto Bolivijoje esančiame druskos ežere. Tai apie 200 kvadratinių kilometrų baltos ir mėlynos spalvos plotai. Čia būnant kvėpuoti labai lengva. Šiame ežere nėra jokių orientyrų, ir jame atsidūręs žmogus pasijunta be galo vienišas ir menkas.
Rita sako niekada neužmiršianti, kaip Kolkos kanjone ji jojo ant mulo:
„Mulas pats vienas, niekieno nevedamas, taku stačiu šlaitu kopia į kalną. Jis stato savo kaustytą kojytę ant paties stačiausio skardžio krašto, ir, sėdėdamas ant mulo, kybai ore virš bedugnės. Nesigirdama galiu pasakyti, kad man nebuvo baisu, o patirtis – išties puiki“.
Lietuvių grupei būnant Peru vyko streikas. Tris dienas visoje valstybėje buvo paralyžiuotas eismas, keliai buvo užversti akmenimis.
Dėl šios kliūties teko važiuoti ilgai ir lėtai. Kai kur turistai keliavo vietiniais autobusais ir pamatė tikrą Lotynų Amerikos žmonių gyvenimą, aplankydami miestelius, kurie neskirti turistams.
Kaip pastebėjo mūsų pašnekovė, šios šalies žmonės labai geranoriški. Jie kalba ispanų ir ketčujų kalbomis.
„Vakarais eidavome į barus, diskotekas, stebėjome, kaip linksminasi jaunimas, mokėmės kartu su jais šokti salsą, kitus Lotynų Amerikos šokius.
Įsitikinome, kad esame visiškai kitokie, nesame sutverti Lotynų Amerikos šokiams – mes per aukšto ūgio ir ne tokie lankstūs. Vietiniai žmonės – kalniečiai, jie kresni, žemi, trumpesnėmis galūnėmis, ir šoka puikiai“, – įspūdžiais dalijosi moteris.
„Grįžusi iš kelionės, vėl sėdau prie knygų. Iš naujo perskaičiau Peru istoriją, nes po to, ką pamačiau ir išgirdau, klausimų buvo daugiau negu atsakymų. Vieni žmonės kaupia materialines vertybes, perka automobilius, įsirengia prabangius namus, o aš renkuosi keliones ir įspūdžius“, – savąją aistrą paaiškino pašnekovė.
Nuotr. iš asmeninio albumo: Maču Pikču – tarp šiemet išrinktų naujųjų pasaulio stebuklų.
