Devynios dienos – po šešias ar aštuonias valandas ant dviračių, Lietuvos keliai, miestai ir miesteliai, – tokias atostogas susikūrė mažeikiškiai studentai Darius ir Jovydas.
PATYS SUDARĖ MARŠRUTĄ
Žygiai ir iššūkiai šiems jauniems žmonėms nėra jokia naujiena. Jie kasmet po keliskart išsiruošia pėsčiomis per girias ir miškus, brenda paplūdimių smėliu, plaukia baidarėmis.
„Ir atėjo laikas bei noras išbandyti savo valią kitu lygmeniu – sėdome ant dviračių. Dviračiai – paprasti paprasčiausi. Ne specialūs kelioniniai ar plento, o tokie, kokius daugelis savo sandėliukuose turi“, – pasakojo dviračių žygio entuziastas Darius.
Pasak jo bendrakeleivio Jovydo, nuo idėjos taip keliauti iki išvažiavimo praėjo koks mėnuo. Pirmiausiai jiedu sėdo prie kompiuterio ir, pasitelkę žemėlapių programą, susikūrė tinkamiausią maršrutą.
„Jokiu būdu nesiekėme Lietuvos apvažiuoti tik dviračių takais. Tai veikiausiai būtų neįmanoma. Todėl žiūrėjome, kaip mūsų šalies keliais, aplankant didesnius miestus, pavyktų atkartoti šalies kontūrus. Taip nuo vieno miesto iki kito, nuo kito iki trečio ir taip toliau priskaičiavome truputį daugiau nei tūkstantį kilometrų. O jiems sukarti galėjome skirti devynias dienas. Pasiryžome…“– apie kelionės pradžią kalbėjo Jovydas.
„Pirmą dieną, išvažiavę iš Mažeikių, užsukę į Šiaulius, sustojome pusiaukelėje tarp jų ir Pakruojo. Antrą dieną skyrėme Pakruojui, Pasvaliui, Biržams. Trečią dieną lankėmės Kupiškyje, Utenoje, ketvirtą – Molėtuose ir Vilniuje. Paskui buvo Trakai ir Alytus. Dar vėliau – Marijampolė, Šakiai, Jurbarkas, Šilutė, Klaipėda, Palanga, Skuodas ir vėl Mažeikiai…“ – vardijo Darius.
PIRMIEJI SUNKUMAI
Dviračiais važiavusių mažeikiškių teigimu, sunkiausia buvo pirmoji kelionės aplink Lietuvą diena. Ne tik fiziškai. Vos keliauninkai pasidžiaugė geru oru ir pirmaisiais įveiktais kilometrais, o jau prieš pat Papilę teko rūpintis kiaura padanga.
Gerai, kad kartu su palapinėmis, miegmaišiais ir maistu į dviračių daiktų dėtuves tilpo raktų, lopų, klijų rinkinukai. Tačiau tik išardę prakiurėlę, žygeiviai suprato: geriau į kelionę būtų pasiėmę ne lopų, o visą kamerą. Tad nelaukdami kitos pamokos, artimiausioje parduotuvėje draugai jų įsigijo.
„Spėkite, ar kelionėje jų beprisireikė? Nors tas pirmas sunkumas šiek tiek išmušė iš vėžių, bet nebuvo nė minties sukti atgal. Tik papliurpėme: jei vos išvažiavę iš Mažeikių turime remontais rūpintis, kas bus toliau – prieš akis juk tūkstantis kilometrų! O grįžti negalėjome, nes buvome visiems apsiskelbę, kaip ir kur keliausime“, – juokėsi vaikinai.
NAKVYNĖS – PALAPINĖSE
Nors kelionę dviračiais studentai pradėjo liepai baigiantis, gražiomis dienomis, kai saulė žeme ritinėjosi, tačiau ir lietaus jiems teko sočiai.
„Mes kokias penkias ar šešias dienas bėgome nuo audros. Kasdien iš paskos lietūs su žaibais ir perkūnijomis vijosi, bet septintą dieną nebeišsisukome. Tądien ir taip daug numynėme, net 164 kilometrus, kad tik nereikėtų lauke per audrą miegoti. Teko giminaičių prašyti, kad priimtų nakvynės “, – prisiminė Jovydas.
Pasak vaikinų, jiedu tik porą naktų miegojo civilizuotai – Vilniuje, bendrabutyje, ir Šilutėje, pas giminaičius. Kitas šešias naktis keliauninkai leido palapinėse. Joms vietą rinkdavosi netoli miesto, bet ir šalia kokio miškelio ar upės.
„Atviroje vietoje neįsikurdavome saugumo sumetimais. Iš kur žinosi, kas kam šaus į galvą? Kadangi mūsų pačių susikonstruotos bagažinės nebuvo itin tvirtos ir daug turto į jas nekraudavome, sustoję pirkome maisto. Prie upių, ežerų ir upeliukų stabteldavome ir dažniau – nusiprausdavome, išsiskalbdavome drabužius. O skalbinius ant „ragų“ pakabinę džiovinome, važiuodami“, – pasakojo Darius.
SUTIKTI ŽMONĖS
Kad vaikinai susiruošę ne vienos dienos išvykai, pastebėdavo daugelis. Tačiau paklausinėti, iš kur jie keliauja ir koks kelionės tikslas, dažniausiai rūpėdavo vyresnio amžiaus žmonėms ir vaikams.
„Teiraudavosi ir vienas kitas jaunuolis. Visi be išimčių baisiausiai nustebdavo. Sakydavo: oho, ką jūs čia sumąstėte“,– sakė Darius.
Vaikinai smagiausiu pašnekovu įvardino 77 metų senuką, sutiktą pakeliui iš Trakų į Alytų. Žmogelis irgi buvo ratuotas, tik šįkart dviratį varėsi, nes trūko jo grandinė. Garbaus amžiaus dviratininkas pasipasakojo, kad dviračiu keliauja nuo mažų dienų. O važinėti iš Alytaus į Vilnių ir atgal – jam įprastas reikalas. Tądien jis grįžo iš Vilniuje vykusių atlaidų.
Pasak mažeikiškių, per visas devynias kelionės dienas jie bendravo su panašiais žmonėmis, neteko sutikti nė vieno pikto ar blogai nusiteikusio vietinio gyventojo. Tik vieną vakarą gal kiek nejaukiau buvo. „Prie Kruojos upės įsirengėme stovyklą. Netoli įsitaisė vietinių būrelis. Vyrai nuo 16 iki 50 metų sėdi, alų gurkšnoja. Sutemo. Vienas jų motoroleriu atvažiuoja pas mus. Pasidomėjo, kas mes tokie ir ką čia veikiame. Papasakojome. Tai toks svetingas pasidarė, net alumi pavaišino – visgi alaus krašte tąkart buvome“, – prisiminė Jovydas.
Mažeikiškiai pripažino, kad didžiausias nesaugumo jausmas apimdavo tuomet, kai pro šalį dideliu greičiu prašvilpdavo krovininiai automobiliai, kartkartėm nesibodėdami ir „papypinti“ dviratininkams. Pasak keliautojų, itin atidiems reikėjo būti magistralėje „Via Baltica“ ir remontuojamų kelių ruožuose.
DVIRAČIŲ TAKŲ – NEDAUG
Nuvažiavę Lietuvos keliais daugiau nei tūkstantį kilometrų, Jovydas ir Darius tvirtino: verta tai buvo daryti ir dėl sutiktų žmonių geranoriškumo, ir dėl to, kad Lietuvą pamatytų ne pro automobilio ar autobuso langą. Juk keliaujant dviračiu net tų vietų kvapą užuosti galima…
„Labiausiai patiko Biržai. Toks sutvarkytas, gražus, žalias, nedidelis, bet su keturiomis ar penkiomis alaus daryklomis miestukas. O tarp Pasvalio ir Biržų, Pabiržėje, kokio gražumo bažnyčia iš tolo matėsi! Nereali. Dar Trakai maloniai nuteikė, tačiau iš anksto tikėjomės, kad taip ir bus“, – sakė Jovydas.
O Dariui patiko ir ežeringame Molėtų krašte, ir Alaus kelio maršrutas, ir didieji tiltai per Nemuną.
„Linksma buvo, kai Molėtų krašte aptikome Susiedo ežerą. Juokėmės, kad būsime netikėtai ir čia Žemaitijos radę“, – sakė vienas iš jaunuolių.
Apie Lietuvos dviračių takus mažeikiškiai bendros nuomonės neturėjo. Vienam jų pasirodė, kad labai mažai, kitas pastebėjo, kad jie įrengti gražiausiose šalies vietose. Vis dėlto abu pripažino, kad gal ne visus dviračių takus ir pamatė, kitus tiesiog aplenkė – jie nepakliuvo į susikurtą maršrutą. O dviračių takų, vaikinų nuomone, galėtų būti gerokai daugiau – dviratininkų išties visur esama.
STEBINO TARMĖS
Keliaudami apie Lietuvą ir bendraudami su sutiktais žmonėmis, vaikinai susidūrė su dar vienu juos sudominusiu dalyku – tarmėmis.
„Nuo pat kelionės pradžios labai jautėme šnektų kaitą. Smagu buvo klausytis, kad kiekvienoje vietoje savaip žmonės kalba. Paskui po kiekvieno pabendravimo su vietiniais ir patys bandėme kartoti jų frazes“, – sakė Darius. Jam pritarė ir Jovydas, sakydamas, jog vienam atrodė, kad gražiausiai šneka prie Utenos sutikti žmonės, kitam – dzūkuojantys.
Tačiau abu pabrėžė, kad ir kokios malonios ausiai šios tarmės, jos nepranoksta žemaičių.
Beje, ruošdamiesi išvykai, vaikinai nė nebuvo pagalvoję, kad keli lietuviai, kalbėdami lietuviškai, gali ir nesusišnekėti.
„Geriausia buvo Biržuose su kastiniu. Sutarėme vakarienei lauže išsikepti bulvių, o kad būtų skaniau – jas užsikąsti kastiniu. Taip viename didžiųjų prekybos centrų ėmiau ieškoti jo. Neradęs teiraujuosi pardavėjos. Iš akių matau, kad nesupranta, ko klausiu. Einu prie salės darbuotojo, klausiu – vėl nesupranta. Pradėjau abejoti: gal jie Aukštaitijoje visai kastinio nevalgo, tik Žemaitijoje tokį dalyką gamina. Galų gale pardavėja su salės ir apsaugos darbuotojais pasitarę nusprendė, kad aš galbūt ieškau „kastynio“. Buvo juokinga nesusišnekėti“, – pasakojo Jovydas.
PATARIMAI KELIONEI
Pirmą kartą toli ir ilgam išsiruošę vaikinai tvirtina, kad tokiai kelionei būtinas begalinis entuziazmas. Susiruošusieji į panašų žygį dviračiais turėtų nusiteikti ir fizinės, ir psichologinės ištvermės išbandymams.
Taip pat svarbu teisingai pasirinkti žmones, su kuriais važiuoji. Geriausia kompanija, anot keliavusiųjų, yra tikri, išbandyti draugai, kitaip sunku bus išvengti kivirčų.
Darius siūlė rimtai apsvarstyti, ką imti į kelionę, o ką palikti namuose. Jis primygtinai patarė neapsikrauti daiktais, pasiimti tik būtiniausius, nes viską vežti teks patiems.
„Juk važiuoji savame krašte. Čia miestų, miestelių, kaimų su parduotuvėlėm – kiek nori. Visko, ko prireikia, pakely gali įsigyti. O ir pagrindiniai pirkiniai tokie ir tėra: vanduo ir maisto produktai. Su kukliu studentišku biudžetu gali puikiausiai keliauti“, – tvirtino jis.
Jo bendrakeleivis Jovydas patarė vos pradėjus planuoti išvyką pabandyti pavažinėti šiek tiek ilgesniais atstumais, kad sužinotum savo galimybes.
„Jei tik turite daugiau laiko kelionei, planuokite tarp miestų trumpesnius atstumus, pasilikite daugiau laiko apžiūrėti vietoms, kuriomis važiuojate. Gaila, bet mes jo per mažai pasiskyrėme pasižmonėjimui miestuose ir miesteliuose“, – vienas per kitą patarimus dalijo studentai.
Anot jaunuolių, dviračių daiktų dėžėse vietos turėtų rasti ir padangų kameros, lopai, klijai, raktai, žemėlapiai, neperšlampantys drabužiai.
VAŽIUOS PAS KAIMYNUS
Nors sugrįžęs į Mažeikius vienas iš keliautojų artimiesiems pareiškė: „Nenoriu matyti dviračio kokius metus“, vaikinai jau planuoja naują kelionę – šįkart žada apvažiuoti vakarinę Latvijos dalį.
Jie vėl tikisi susitikti draugiškų žmonių, pajusti, kas yra kalnelis ar priešinis vėjas, po ilgo pedalų mynimo pasiilgti tvirtos žemės ir žinojimo, kad nepatogumai yra laikini.
Nuotr. iš asmeninio archyvo.: Pasak vaikinų, kelionė dviračiais po Lietuvą buvo ir sportas, ir poilsis, ir naujos patirtys.
Keliautojai nusifotografuodavo prie šalies miestus ir miestelius žyminčių kelio ženklų. Ir šio miesto ženklas pakliuvo į jų kolekciją.
Dviratis – patogi transporto priemonė, kuriai vietos rasi visur.
